Spontaniškas abortas yra persileidimo pakaitalas. Tai reiškia netyčinį nėštumo praradimą, paprastai iki 20 ar 22 nėštumo savaitės, ir tai paprastai įvyksta labai anksti nėštumo metu. Yra apskaičiavimų, kad 50% nėštumų baigiasi savaiminiu persileidimu, tačiau daugelis iš jų niekada nepripažįstami. Jei apvaisintas kiaušinis neįsigyja, tai gali sukelti itin ankstyvą persileidimą, kuris niekada neįtariamas kaip nėštumas.
Iš persileidimų, kurie pripažįstami tikru nėštumu, dauguma baigiasi 12 nėštumo savaitę arba anksčiau. Persileidimų dažnis gerokai sumažėja po 13-osios savaitės. Tai ypač pasakytina apie tai, kad širdis veikia. Nustačius širdies funkciją, moterys paprastai turi 95% galimybę nepastoti. Tai neatmeta priešlaikinio gimdymo rizikos.
Yra keletas dalykų, kurie gali sukelti savaiminį abortą. Gyvenimo būdo pasirinkimas, pavyzdžiui, rūkymas ir narkotikų vartojimas, gali padidinti riziką. Vaisiaus chromosomų anomalijos dažniausiai yra pagrindinė priežastis, ir tai ne visada yra genetinės ligos, o dažnai tiesiog klaidos, atsirandančios dauginant naujas ląsteles po kiaušinių apvaisinimo. Kai jie yra sunkūs, jie gali sukelti situaciją, kai vaisius nėra gyvybingas ir miršta gimdoje. Kūnas natūraliai reaguoja į tai persileidimu.
Kitos savaiminio aborto priežastys yra gimdos anomalijos ir tam tikrų ligų bei būklių poveikis. Dažnai nežinoma, kodėl įvyksta persileidimas, o jei tai pirmas ar antras nėštumas, gydytojai gali neatlikti tyrimo dėl didelio savaiminio persileidimo dažnio. Jei nėštumas nutrūksta po 20-osios savaitės, gali būti labiau suinteresuota nustatyti priežastį, nes tai yra rečiau. Gydytojai linkę netirti persileidimo priežasties, nebent moteris turi tris iš eilės.
Kai spontaniškas abortas įvyksta pripažinto nėštumo metu, pagrindiniai simptomai yra mėšlungis ar skausmas dubens, o galbūt ir nugaros, ir kraujavimas iš makšties. Nėščios moterys, kurioms pasireiškia kraujavimas iš makšties ar mėšlungis, turi nedelsdamos kreiptis į savo gydytojus. Kartais šie simptomai atsiranda ir praeina be persileidimo, ypač jei nustatomas vaisiaus širdies plakimas. Tačiau jie visada yra simptomai, rodantys nėštumo pavojų.
Moteriai, kuriai gresia persileidimas, gydytojai gali skirti lovos režimą, tačiau jei jau vyksta savaiminis abortas, moterį ištirs, ar persileidimas visiškai įvyko. Jei ne, gydytojai gali rekomenduoti išsiplėtimą ir kiuretą (D&C), kad pašalintų placentą ir vaisius iš gimdos. Kartais, kai įvyksta vaisiaus mirtis, to gali prireikti, nes neįvyko savaiminis persileidimas, kuris vadinamas praleistu persileidimu. Paprastai manoma, kad D ir C užkerta kelią infekcijai ir baigia persileidimo diskomfortą, kuris gali būti reikšmingas.
Persileidimas, ypač pripažinto ir pageidaujamo nėštumo metu, gali paskatinti depresiją, ir tai nėra vien dėl vaiko praradimo. Moterims, patyrusioms persileidimą, pogimdyminės depresijos rizika yra tokia pat didelė, kaip ir moterims, pagimdžiusioms vaiką. Toms, kurios troško vaiko, gali kilti dar didesnė rizika, nes jos kenčia ne tik dėl nėštumo hormonų mažėjimo, bet ir dėl sielvarto. Moterys turėtų pranešti apie depresijos simptomus gydytojams, nes kartais gydymas antidepresantais gali būti naudingas arba būtinas.