Stacionarūs dviračiai yra treniruokliai, imituojantys dviračius, niekur nevažiuodami. Paprastai jie turi tvirtą nugarą apverstą T formos rėmą, kuris tvirtai sėdi ant žemės, ir priekinį ratą, kuris stovi tiesiai nuo žemės ir laisvai sukasi judant pedalu.
Kadangi stacionarūs dviračiai leidžia mankštintis mažai, ekspertai mano, kad jie yra viena geriausių kardio ir apatinės kūno dalies treniruočių. Žmonės, patyrę kelio traumas, dažnai renkasi šiuos dviračius kaip terapinę alternatyvą, kuri stiprina kelių raumenis, „nebarstydami“ sąnarių.
Šie dviračiai turi įtempimo nustatymus, lygiaverčius pavaroms, kad būtų galima prisitaikyti prie bet kokio treniruotės lygio. Vos trisdešimties minučių kasdienės mankštos ant vieno atitiks daugumą rekomenduojamų sveikos gyvensenos kardio reikalavimų.
Stacionarūs dviračiai būna dviejų pagrindinių tipų: vertikaliai arba gulintys.
Ant stačiojo modelio žmogus sėdi panašiai kaip ant standartinio dviračio. Kai kuriems žmonėms patinka ši padėtis, o kiti jaučia per didelį spaudimą apatinėje nugaros ar kirkšnies srityje, trumpai važinėję dviračiu.
Gulėjimo modelis buvo sukurtas šioms problemoms spręsti ir ypač tinka žmonėms, turintiems apatinės nugaros dalies problemų arba lėtinį nugaros skausmą. Jis atloštas taip, kad treniruoklis sėdėtų kartingo stiliaus, kojos ištiestos į priekį, o ne ištiestos žemyn. Gulimieji stacionarūs dviračiai turi didesnes „balno“ tipo sėdynes su gerai paminkštintomis nugarėlėmis. Daugelis mano, kad tokio tipo mašina yra patogiausia ir suteikia sėdmenims geresnę treniruotę nei vertikalių modelių.
Naudojant stacionarius dviračius, sėdynė turi būti sureguliuota taip, kad kiekvieno sukimosi apačioje visiškai ištiesus kojas, ištiestos kojos kelias liktų šiek tiek sulenktas. Kojų judesiai turi būti ritmiški ir sklandūs, pasipriešinimas turi būti patogioje padėtyje, o vairas turi būti lengvai pasiekiamas.
Kai kurie stacionarūs dviračiai buvo sukurti su vairu, kuris juda aukštyn ir atgal, kad būtų galima treniruoti viršutinę kūno dalį, o kiti judina vairuotoją aukštyn ir žemyn. Kai kurie gydytojai skeptiškai vertina šių dviračių, ypač pastarojo tipo, naudą, nes kai kurie mano, kad gali patempti kelius ar nugarą. Vienintelis stacionarių dviračių trūkumas yra tas, kad jie mažai treniruoja viršutinę kūno dalį, todėl norint patenkinti šį poreikį, į pratimų rutiną turėtų būti įtraukta svorio kilnojimo arba pasipriešinimo treniruotė.
Prieš pradėdami bet kokį pratimų režimą, pasitarkite su savo gydytoju, kad nustatytumėte, kokia tvarka geriausiai atitiks jūsų poreikius.