Stacionarus psichologas – tai licencijuotas psichikos sveikatos specialistas, dirbantis ligoninėje ar psichikos įstaigoje, teikiantis psichologines paslaugas ten gulintiems pacientams paprastai ilgiau nei parą. Ligoninėse ir medicinos centruose dirba stacionarūs psichologai, kurie įvertina daugelį sveikatos priežiūros įstaigų situacijų, pavyzdžiui, skubios pagalbos skyriuje, kur sveikatos priežiūros specialistai susiduria su įtariamu prievarta prieš vaikus arba su savižudžiu pacientą, kurį reikia nedelsiant stebėti. Gali prireikti budėti stacionaraus psichologo, kuris gali suteikti pagalbą bet kuriuo paros ar nakties ligoninėje metu. Specialistai, įskaitant klinikinius neuropsichologus, taip pat gali būti stacionare dirbantys psichologai.
Daugelyje psichikos sveikatos įstaigų, įskaitant ūminės priežiūros ligoninių psichiatrijos skyrius, yra stacionarių psichologų, galinčių atlikti vidinius vertinimus, konsultacijas ir terapijos paslaugas. Psichiatrijos ligoninės apibūdinamos pagal jų aptarnaujamas populiacijas ir jų pacientams taikomų apribojimų lygį. Pavyzdžiui, kai kurie specializuojasi padėti vaikams ir paaugliams, o kiti gydo tik suaugusiuosius.
Rezidentų narkotikų reabilitacijos centruose dažnai dirba stacionarinis psichologas, kuris padeda pacientams, sveikstantiems nuo piktnaudžiavimo narkotikais. Taip pat vadinami priklausomybės psichologais, stacionare dirbantys psichologai, dirbantys piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis įstaigose, siekiant įvertinti ir gydyti pacientus, kurie yra fiziškai ar psichologiškai priklausomi nuo neteisėtų ar receptinių vaistų, atliekant grupinės terapijos ir psichoterapijos užsiėmimus. Priklausomybės psichologai dažnai taiko pasibjaurėjimo terapiją – piktnaudžiavimo narkotikais intervencijos metodą, dėl kurio pacientai tam tikrą nemalonų jausmą ar vaizdą susieja su nepageidaujamu elgesiu, pavyzdžiui, alkoholio vartojimu ar rūkymu.
Kartais stacionarus psichologas dirba specializuotoje srityje, pavyzdžiui, klinikinėje neuropsichologijoje, psichologijos poskyryje, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas fiziologijos, visų pirma smegenų, įtakos asmenų elgesiui tyrimus. Jie dirba su pacientais, kenčiančiais nuo neurologinį funkcionavimą turinčių būklių, tokių kaip smegenų trauma ir insultas. Pavyzdžiui, jei pacientas patyrė smegenų traumą dėl nelaimingo atsitikimo, neuropsichologas taptų paciento sveikatos priežiūros komandos dalimi, bendradarbiaudamas su gydytojais, kad sužinotų neurologinių sutrikimų mastą. Atlikdami neuropsichologinius vertinimus, neuropsichologai gali padėti gydytojams nustatyti veiksmingą gydymą ir reabilitaciją bei galimus paciento rezultatus. Dažnai neuropsichologai toliau specializuojasi pediatrijoje arba konkrečioje diagnozėje, pavyzdžiui, Parkinsono liga ar protinis atsilikimas.
Norint tapti stacionariu psichologu, reikia baigti klinikinės psichologijos daktaro laipsnį (PhD arba PsyD), po to metų trukmės stažuotę ir podoktorantūros rezidentūrą, skirtą specializacijai, pavyzdžiui, klinikinei neuropsichologijai arba pirminės sveikatos priežiūros psichologijai. Priklausomai nuo numatomos praktikos regiono, klinikiniai neuropsichologai turi gauti valdybos sertifikatą, kuris viršija įprastą licencijavimo reikalavimą. Valdybos atestatas išduodamas sėkmingai išlaikius rezidentūrą ir atestuojamąjį egzaminą.