Įstatyminis patikėjimas yra turto planavimo priemonė, naudojama nekilnojamajam turtui apsaugoti patikos gavėjo naudai. Tokio tipo susitarime dalyvauja trys šalys: davėjas, patikėtinis ir naudos gavėjas. Įstatinio patikėjimo atveju visos pajamos arba pajamos iš pardavimo atitenka patikos fondo naudos gavėjui. Ši priemonė yra vienas iš būdų, kaip tėvai gali apsaugoti savo vaikų nekilnojamąjį turtą jiems mirus.
Bet koks įstatyminis pasitikėjimas turi būti susijęs su trimis šalimis. Pirmasis asmuo yra žinomas kaip davėjas. Tai asmuo, kuriam priklauso nekilnojamasis turtas, kuris bus perduotas įstatyminiam patikėjimo teisei. Suteikėjas įsteigia patikos fondą ir perduoda nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patikos fondui.
Kitas asmuo, kuris turi dalyvauti, yra patikėtinis. Šis asmuo yra atsakingas už patikėjimo fondo nuosavybę. Patikėtinis turi valdyti turtą ir užtikrinti, kad juo būtų pasirūpinta naudos gavėjui.
Naudos gavėjas yra trečioji šalis, dalyvaujanti tokio tipo sandoryje. Naudos gavėjas paprastai yra davėjo vaikas, šeimos narys arba draugas ir asmuo, kuris gaus bet kokią naudą iš turto. Jei turtas gauna pajamų iš nuomos, jos atiteks naudos gavėjui. Jei turtas galiausiai bus parduotas, pardavimo pelnas taip pat atiteks naudos gavėjui.
Pagrindinis įstatyminio patikėjimo fondo steigimo tikslas yra suteikti davėjui galimybę užtikrinti, kad nekilnojamasis turtas būtų apsaugotas naudos gavėjo naudai. Daugeliu atvejų tai susiję su tėvais, kurie nori užtikrinti, kad jų vaikai po mirties turėtų tam tikrą turtą. Naudojant šį įrankį turtas bus laikomas patikėjimo teise ir po tam tikro laiko gali būti perduotas naudos gavėjui.
Vienas iš šios strategijos privalumų – turtas gali būti apsaugotas nuo kreditorių. Jei patikėjimo turto davėjas mirdamas turėjo neįvykdytų skolų, kreditoriai negalėjo ieškoti patikėjimo turto, kad padengtų skolą. Tai leidžia turtą ir jo vertę be jokių problemų perduoti naudos gavėjui.