Klasikinio išsilavinimo aktoriai vyrai, tokie kaip Laurence’as Olivier, Richardas Harrisas ir Richardas Burtonas, dažnai buvo skatinami sakyti savo eiles stentorišku balsu. Atlikėjų ratuose tai paprastai laikoma „Dievo balsu“ – galingu, populiarėjančiu vokalo perteikimu, kuriuo siekiama pasitelkti autoritetą ir jėgą. Taip pat gali būti paprašyta pasakyti pasakotojo ar ceremonijos meistro, kai skelbiami pranešėjai ar apdovanojimų laimėtojai. Idealas yra galingas ir išskirtinis, o ne tik garsus ar paveiktas.
Aktoriai ir kiti atlikėjai, kurie pasirenka kalbėti stentorišku balsu, turėtų būti atsargūs ir neperdėti efekto. Žiūrovai gali tapti atsparūs stereotipiniam garsiakalbiui, per dažnai naudojamam radijo ir televizijos reklamoje. Autoritetingas ar įsakmus balsas gali patraukti klausytojo dėmesį arba suteikti produktui gravitacijos, tačiau perdėtas balsas dažnai atrodo netikras ir lėkštas. Pasakotojas turėtų turėti galimybę bendrauti su savo auditorija nepaveikdamas dirbtinio stentoriško tono.
Šį terminą galima atsekti iš Homero epinio Trojos mūšio aprašymo, Iliados. Vienas iš „Iliados“ veikėjų yra graikų karys, vardu Stentoras, kuris, kaip teigiama, turėjo 50 vyrų balsą ir buvo girdimas už daugelio mylių. Šis įgūdis buvo labai naudingas mūšių metu, nes jis galėjo duoti komandas ar pranešti apie priešo judėjimą nepalikdamas lauko. Stentoro vardas tapo sinonimu garsaus, skambančio balso, leidžiančio pranešimams plačiajai auditorijai, sinonimu.
Miesto šaukliai viduramžiais dažnai privalėjo naudoti stentorišką balsą, kad galėtų skaityti karališkuosius skelbimus arba paskelbti laiką. Ši praktika ne visada buvo palankiai įvertinta jaunosios kartos miestiečių, kurie nuolat tyčiojosi iš dažnai tvankaus ir aristokratiško miesto šauklio tono. Net ir šiandien tikrai stentoriškas balsas dažniausiai apsiriboja trumpais pranešimais ar pasakojimais. Šiuolaikinės viešojo informavimo sistemos iš esmės pašalino tokių galingų balso technikų poreikį.