Stereotipinis judesių sutrikimas – tai sveikatos būklė, kai žmogus pakartotinai atlieka be tikslo esančius judesius, įskaitant tokias veiklas kaip kūno siūbavimas, galvos daužymas ar nagų kramtymas. Judėjimas turi tęstis mažiausiai keturias savaites, kad būtų rodomas stereotipinis judėjimo sutrikimas. Be to, judesiai gali būti žalingi nukentėjusiam asmeniui ir gali trukdyti normaliai jo veiklai.
Asmuo, turintis stereotipinį judėjimo sutrikimą, gali įkąsti, trenkti ar pykti į save. Be to, jis arba ji gali užsiimti akimis, čiulpti nosį ar čiulpti nykštį, taip pat plakti, purtyti ar mojuoti rankomis, leisti stereotipinius garsus arba žaisti su plaukais. Jis ar ji gali rodyti įvairius stereotipinius judesius arba tik vieną. Kai jam ar jai nuobodu, nusivylimas ar stresas, jo stereotipiniai judesiai gali padažnėti.
Tikroji stereotipinio judėjimo sutrikimo priežastis nežinoma, nors sutrikimą sukelia daugybė sveikatos sutrikimų, įskaitant smegenų ligas ir psichikos sutrikimus. Be to, narkotikų vartojimas gali sukelti stereotipinius judesius. Kai kuriems žmonėms pagrindinė sutrikimo priežastis gali likti paslaptis. Teorijos apie stereotipinį judėjimo sutrikimą skiriasi, kai kurios mano, kad liga atsirado dėl elgesio priemonių, o kitos nurodo genetinę ar neurologinę kilmę.
Stereotipinis judėjimo sutrikimas dažniau pasireiškia berniukams. Be to, nors sutrikimas randamas įvairaus amžiaus žmonėms, dažniausiai jis pasireiškia paauglystėje. Kūdikiams ir mažiems vaikams būdingi tam tikri stereotipiniai judesiai, pavyzdžiui, nykščio čiulpimas, tačiau šie judesiai išnyksta, kai vaikui sukanka treji ar ketveri metai. Nors šie judesiai yra susiję su sutrikimu, jie nerodo, kad vaikas serga šia liga. Kadangi amžius turi įtakos sutrikimo patvirtinimui, į jį atsižvelgiama diagnozuojant.
Priklausomai nuo sutrikimo priežasties, stereotipiniai judesiai laikui bėgant gali išnykti arba būti nuolatiniai. Pavyzdžiui, asmuo, kuriam šie judesiai atsiranda dėl narkotikų vartojimo, pastebės, kad jie paprastai išnyksta, tačiau asmuo, kurio judesiai atsirado dėl galvos traumos, gali pastebėti, kad jo būklė yra nuolatinė. Po paauglystės stereotipiniai judesiai gali sumažėti, o vėliau visai išnykti, nors gali periodiškai sugrįžti, jei juos sukelia stresas ar kiti veiksniai. Pats gydymas apima elgesio modifikavimą, psichoterapiją ir, kai kuriais atvejais, vaistus. Siekiant sumažinti kūno sužalojimą, kurį sutrikęs asmuo gali padaryti sau, gydymas taip pat gali apimti aplinkos pokyčius.