Uždegimas, kuriam būdingas burbuliukų ir burnos ertmės pažeidimų susidarymas, yra būklė, žinoma kaip stomatitas. Šio tipo burnos uždegimo atsiradimas, kurį sukelia įvairūs veiksniai, dažniausiai siejamas su herpes simplex viruso (HSV) poveikiu. Skirtingai nuo opų, kurios nėra užkrečiamos ir dažnai atsiranda dėl pažeisto audinio traumos, su stomatitu susijusios pūslelės pasižymi unikaliomis savybėmis. Tie, kuriems išsivysto šio tipo burnos uždegimas, gali patirti įvairius požymius ir simptomus, kurie paprastai pablogina jų gebėjimą valgyti ar gerti. Stomatito gydymas yra skirtas diskomforto mažinimui ir uždegimo priežasties pašalinimui.
Kampinis stomatitas, taip pat žinomas kaip cheilozė, yra burnos uždegimo forma, kuri pirmiausia pažeidžia asmens burnos kampus. Cheilozė, susiformuojanti esant mitybos trūkumui, infekcijai arba dėl mielių ar seilių kaupimosi, pasireiškia kaip vidutinio sunkumo ar sunkus audinių dirginimas, kurį sukelia pūslių susidarymas, kuris prisideda prie pažeidimo vystymosi. Asmenys, sergantys šia uždegimo forma, dažnai sunkiai atidaro burną ir gali kraujuoti, kai jie išplečia burną. Kraujavimas atsiranda lūžus į šašą panašiai medžiagai, kuri susiformuoja burnos kamputyje, gyjant išopėjusiam audiniui.
Herpetinis stomatitas yra infekcija, kurią sukelia herpes simplex viruso (HSV) poveikis. Asmenys gali užsikrėsti šia infekcine liga tiesioginio ar netiesioginio kontakto su infekuotu asmeniu metu. Dėl viruso paplitimo suaugusieji laikomi įprastais HSV nešiotojais ir iš esmės yra atsparūs herpetiniam stomatitui. Dėl to šis infekcinis burnos uždegimo pasireiškimas dažniausiai pasireiškia vaikams, kurie neįgijo pakankamo imuniteto virusui.
Taip pat dažni burnos uždegimo požymiai, nesusiję su infekcija ar HSV. Netinkamai prigludę dantų protezai, netinkama burnos higiena ir gleivinę sudarančių epitelio ląstelių traumos, kurios atsiranda vartojant per daug karštus gėrimus ar maistą, taip pat gali prisidėti prie pūslių susidarymo ir burnos dirginimo. Be to, alerginės reakcijos į tam tikras medžiagas arba reguliarus kai kurių vaistų vartojimas gali paskatinti neinfekcinio stomatito simptomų atsiradimą.
Dažniausias stomatito pasireiškimas yra paviršinių opų susidarymas burnos ertmėje. Pūslelės, dažniausiai atsirandančios ant liežuvio arba vidinių skruostų, iš pradžių atsiranda prieš plyšdamos ir sukeldamos opų susidarymą. Dėl diskomforto, susijusio su burnos uždegimu, taip pat žinomu kaip gingivostomatitas, simptomus turintys asmenys gali pakeisti savo valgymo ir gėrimo įpročius, pvz., kramtymo būdą ar vartojamų gėrimų tipus. Kai kurie gali nesugebėti taisyklingai nuryti arba gerdami gali nuvarvėti. Papildomi požymiai, galintys lydėti gingivostomatitą, yra karščiavimas ir dantenų uždegimas.
Gingivostomatitas yra lengvai atpažįstamas ir jį gali diagnozuoti apmokytas sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas vizualiai apžiūrėjus paveiktą vietą. Būklė paprastai pasireiškia raštiškomis savybėmis, tokiomis kaip patinimas, skausmas ir opų susidarymas, dėl kurių paprastai nereikia atlikti papildomų tyrimų. Tik tada, kai simptomai yra nuolatiniai arba sunkūs, atliekami papildomi tyrimai, pvz., virusinės kultūros tepinėlis, siekiant nustatyti lėtinio uždegimo priežastį.
Infekcinio gingivostomatito gydymas paprastai apima antivirusinių vaistų, tokių kaip Zovirax, vartojimą. Asmenys, patiriantys burnos uždegimą, turėtų vengti vartoti stipriai gazuotų ar rūgščių gėrimų, kurie gali sukelti tolesnį dirginimą ir diskomfortą. Su šia būkle susijusiam skausmui malšinti gali būti naudojami vietiniai vaistai, kurių sudėtyje yra nuskausminančių medžiagų, tokių kaip lidokainas. Be to, asmenys, kuriems pasireiškia neinfekcinės burnos uždegimo apraiškos, gali sušvelninti dirginimą pašalindami pagrindinę priežastį, pvz., vengdami žinomų alergenų arba gydydami dantų protezavimo sukeltą dirginimą.
Simptominiai asmenys turėtų atkakliai stengtis gerti daug vandens, kad išvengtų dehidratacijos, kuri gali atsirasti esant per dideliam burnos diskomfortui. Sergantys aktyvia infekcija, ypač vaikai, turėtų vengti tiek tiesioginio, tiek netiesioginio tarpasmeninio kontakto mažiausiai dvi savaites arba tol, kol simptomai visiškai išnyks. Asmenys turėtų imtis aktyvių priemonių, kad užkirstų kelią infekcijos plitimui, pavyzdžiui, susilaikyti nuo geriamųjų stiklinių ar valgymo įrankių. Žmonėms, sergantiems herpetinės infekcijos sukeltu gingivostomatitu, gali padidėti herpetinio keratokonjunktyvito – rimtos akių infekcijos, kuri neigiamai veikia rageną ir gali atsirasti ragenos randų, galinčių prisidėti prie regėjimo praradimo – išsivystymo rizika.