Stovėjimo meditacija yra praktika, kai kūnas laikomas tam tikroje stovimoje pozoje, išvalant protą ir giliai kvėpuojant. Ši poza gali būti laikoma tiek laiko, kiek žmogus sugeba, ir ilgainiui galima pasiekti ilgesnius meditacijos periodus. Taoistai tai praktikuoja kaip būdą pagerinti ch’i tekėjimą per kūną, o kovos menininkai – norėdami pagerinti pusiausvyrą ir raumenų tonusą.
Taoizme stovima meditacija yra pratimas, naudojamas pagerinti ch’i tekėjimą per kūną. Rytų religijoje Ch’i yra gyvybinė jėga, persmelkianti kiekvieną gyvą būtybę. Manoma, kad kūno padėtis atviroje ir vertikalioje padėtyje, praktikuojant kontroliuojamo kvėpavimo metodus, leidžia šiai gyvybinei jėgai laisvai cirkuliuoti visose kūno vietose.
Atliekant meditaciją stovint, nugaros smegenys turi būti tiesios ir aukštos. Galva paprastai turi būti nukreipta tiesiai virš stuburo, o veido ir kaklo raumenys kiek įmanoma atpalaiduoti. Dubens gali būti šiek tiek nuleistas į priekį, kad didžioji kūno masė būtų sutelkta pėdų centre. Stuburas, klubai ir pečiai neturėtų būti nepatogioje padėtyje. Rankos laikomos šiek tiek į priekį ir išlenktos nuo kūno, o pirštų galiukai yra šiek tiek išskleisti, tarsi būtų sujungti nematomų energijos gijų tinkleliu ore.
Stovėjimo meditacijos poza gali būti laikoma 30 minučių arba kelias valandas, priklausomai nuo ją praktikuojančio asmens įgūdžių lygio. Tie, kuriems ši technika dar nepažįstama, gali pageidauti pradėti medituoti po 10 minučių, kol kūnas ir protas sukaups jėgų medituoti ilgiau. Laikydamas pozą, asmuo gali sutelkti dėmesį į ch’i, judantį per jo kūną, nes jį maitina jo kvėpavimas. Užtvarai palei dienovidinio linijas, kurios yra linijos, kuriomis energija teka kūne, pagal daoistinę tradiciją, pašalinamos, kai ch’i įgauna stiprybės.
Stovinčios meditacijos praktika taip pat yra treniruočių priemonė, naudojama kai kuriose kovos menų formose. Laikysena yra tokia pati kaip taoizme. Šį treniruočių tipą išpopuliarino XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje kovos menininkas, metęs iššūkį kitiems meistrams dalyvauti varžybose su savo mokiniais, kurie treniravosi stacionariai. Meistras tikėjo, kad ši technika leidžia kūnui išsigydyti pačiam ir sustiprinti žastų, nugaros, liemens, kojų raumenis nesukeliant papildomos įtampos.