Stromos fibrozė yra pluoštinio audinio vystymasis stromos ląstelėse, kurios sudaro svarbią jungiamojo audinio dalį. Jį galima nustatyti atliekant audinių biopsiją iš dominančios ar susirūpinimą keliančios srities. Patologas galės nustatyti neįprastai didelę pluoštinio audinio koncentraciją tarp ląstelių ir gali tai apibūdinti kaip stromos fibrozę. Ji taip pat gali turėti kitų to paties tyrimo išvadų.
Biopsijos ataskaitoje šis terminas pacientams gali būti bauginantis, ypač jei jis nėra paaiškintas. Fibrozė paprastai atsiranda kaip atsakas į uždegimą, lėtinį arba pasikartojantį. Laikui bėgant, pasikartojantys uždegimo priepuoliai dirgina ir randuoja audinį, sukeldami pluoštinio audinio kaupimąsi. Jei susidaro pakankamai pluoštinės medžiagos, ji gali virsti stromos fibroze. Šis radinys gali rodyti pagrindinės ligos buvimą, prastą atsaką į uždegimo gydymą ar ką nors kita, atsižvelgiant į kitus to paties tyrimo duomenis.
Dažnai stromos fibrozė yra gerybinio pobūdžio. Patologas tai pastebės, nes to nesitikima, bet tai nekelia nerimo. Aplinkiniai audiniai turėtų veikti kaip įprastai, o stromos ląstelės ir toliau teiks paramą. Pavyzdžiui, jei pacientės krūties biopsija rodo stromos fibrozės požymius, tai reiškia, kad apatiniai krūties audiniai yra pluoštiniai, bet nerodo vėžio ar ko nors kito. Patologas taip pat gali rasti mažų cistų, fibrocistinės krūties ligos požymių.
Fibrozės vystymasis gali kelti susirūpinimą dėl kitų rūšių ląstelių pokyčių. Pavyzdžiui, patologas gali nustatyti piktybinių navikų požymius su fibroze. Fibrozė gali atsirasti dėl uždegimo ir dirginimo, kurį sukelia liga, pavyzdžiui, vėžinis navikas. Gydytojas gali paprašyti medicininių vaizdo tyrimų ir kitų tyrimų, jei patologas mano, kad stromos fibrozė rodo medicininę problemą. Gydytojas gali naudoti šių tyrimų informaciją, kad nustatytų, ar pacientui reikia gydymo.
Nustačius stromos fibrozę, gali būti tik rekomendacija stebėti sritį, ar nėra audinių pakitimų požymių. Pacientui gali neprireikti jokios medicininės intervencijos, o pluoštinis audinys niekada negali kelti nerimo. Kitais atvejais pacientams gali prireikti vaistų, operacijos ir kitų gydymo būdų, kad būtų pašalintas vykstantis ligos procesas. Patologas gali iš naujo įvertinti audinį vėliau, kad pamatytų, kaip pacientas reagavo į gydymą.