Struktūrizmas yra plataus masto racionali teorija, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas ženklams ir organizacijai įvairiuose žmogaus kultūros aspektuose. Nors šis metodas gali būti taikomas įvairiose studijų srityse, pradedant antropologija ir baigiant psichologija, pirmiausia jis buvo naudojamas kalbos ir literatūros studijose. Struktūristai daugiausia dėmesio skiria informacijos suskaidymui į mažus elementus. Jie toliau domisi šių informacijos vienetų kategorizavimu ir klasifikavimu.
Struktūralizmo judėjimas įsitvirtino XX amžiaus pradžioje ir viduryje, o Prancūzijoje pirmą kartą išgarsėjo su tokiais žymiais veikėjais kaip Claude’as Levi-Straussas, Rolandas Barthesas ir Jaquesas Derrida. Šios eros mokslininkai susidomėjo, kaip pasaulį apibrėžia struktūros, kurias galima suskirstyti į kategorijas ir tirti. Pavyzdžiui, antropologai tyrė sukurtas sistemas, tokias kaip religiniai ritualai, taip pat tyrinėjo epistemijas arba bendrus metodus, kuriuos kultūros naudoja žinioms įgyti. Kita vertus, psichologai nustatė, kaip bendra patirtis, simboliai ir pasaulėžiūra formavo žmogaus protą, o politikos tyrinėtojai svarstė vyriausybių taisykles. Tam tikra prasme struktūralizmas ir jo akcentavimas kolektyvui ir kategoriškumui tapo atsaku į egzistencializmą ir jo pasikliaujimą unikalia ir individualia patirtimi.
Kalbos studijos tapo sritimi, kurioje, be abejo, stipriausiai įsigalėjo struktūralizmas. Tokie asmenys kaip Ferdinandas de Saussure’as taikė teoriją kalbos konstravimui pasitelkdami struktūrinę lingvistiką. Šis požiūris buvo sutelktas į bendrų kalbos sistemų komponentų nustatymą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas garsų ir žodžių reikšmių – arba atitinkamai žymeno ir žymimojo – santykiams. Šiuolaikinėje kalbotyroje struktūros mokslininkai tiria mažiausius atskirus žodžių segmentus, kurie sukuria garsą ar reikšmę, kitaip vadinamus fonemomis ir morfemomis.
Panašūs požiūriai taip pat rado tvirtybę struktūralistinėje literatūros kritikoje. Iš esmės literatūrologai grožinės literatūros kūriniams taiko struktūrinius metodus, o vienintelis jų tyrimo šaltinis yra patys tikrieji kūriniai. Toks požiūris galėtų apimti bendrų veikėjų tipų, nustatymų ar istorijos taškų tarp įvairių romanų, ypač kategoriško žanro, paiešką. Struktūrinis kritikas taip pat gali ieškoti modelių ir asociacijų viename tekste. Pavyzdžiui, vanduo gali atlikti svarbų vaidmenį įvairiuose romano vystymosi taškuose. Iš esmės struktūrinėje kritikoje akcentuojamas palyginimas ir sanglauda.
Struktūrizmo pamatas buvo giriamas ir kritikuojamas. Šalininkai mano, kad filosofija leidžia objektyviai ir patikimai tirti ir tirti įvairius principus ir kultūros komponentus. Tačiau kritikai teigia, kad struktūralistinis tyrimas yra per siauras ir sterilus. Jame neatsižvelgiama į tokius veiksnius kaip istorinė įtaka ar žmogaus emocijos, o sudėtingas problemas bandoma suskirstyti į patogias kategorijas. Reaguodama į tai, kai kurie oponentai sukūrė priešingą požiūrį, žinomą kaip poststruktūralizmas, kuris nesureikšmino struktūros, tvarkos ir siaurų interpretacijų.