Subjektyvus suvokimas yra būdas, kuriuo individas žiūri į fizinį pasaulį, remdamasis savo smegenų ir jutimo sistemų darbu. Kiekvienas individas turi smegenis, jutimo sistemas ir pažinimo struktūras, kurios skiriasi nuo tų, kurias turi visi kiti. Todėl negalima įtikinamai teigti, kad jis girdi ar mato būtent tai, ką girdi ar mato kiti žmonės. Subjektyviojo suvokimo problema yra labai svarbi filosofijoje, smegenų moksle ir psichologijoje ir yra reikšminga kliūtis nustatyti galutinį mokslinių išvadų objektyvumą. Suvokimu galima dalytis tik bendraujant, ir nėra jokios komunikacijos formos, kuri galėtų tobulai išreikšti vieno žmogaus suvokimą kitam.
Dažniausiai aptariamas subjektyvaus suvokimo pavyzdys yra klausimas, ar kiekvienas žmogus spalvas suvokia vienodai, ar ne. Daugelis žmonių, net ir vaikai, tam tikru momentu suvokia, kad nebūdami kito mintyse negali žinoti, ar kiti žmonės mato tokią pat „geltoną“ kaip jie. Kiekvieno žmogaus akis pasiekiančios šviesos bangos yra vienodos, tačiau negalima žinoti, ar akys ir smegenys apdoroja šviesos bangas lygiai taip pat. Dviejų skirtingų žmonių suvokimas apie pasaulį gali šiek tiek skirtis arba gali labai skirtis. Subjektyvus suvokimo pobūdis neleidžia žinoti galutinai.
Kai kuriems subjektyvus suvokimas yra tiesiog įdomus, bet mokslui labai svarbus klausimas. Daugelis mokslinių eksperimentų yra pagrįsti stebėjimais, o ne kiekybiniai stebėjimai paprastai yra pagrįsti suvokimu. Tačiau suvokimas nėra grynas fizinio pasaulio vaizdas, nes jutiminė įvestis praeina per suvokimo, neurologinius ir pažinimo filtrus. Netgi negalima tiksliai žinoti, kad vieno žmogaus išfiltruotas pasaulio vaizdas yra toks pat, kaip ir kito žmogaus. Tai kelia klausimą, kaip mokslas gali pretenduoti pateikti objektyvių išvadų apie pasaulį, kai tos išvados yra pagrįstos subjektyviu suvokimu.
Per visą istoriją daug skirtingų filosofų svarstė ir rašė apie subjektyvaus suvokimo problemą. Kai kurie teigia, kad nors žmonės negali tiesiogiai pažinti fizinio pasaulio, žmogaus suvokimo pakanka, kad būtų galima pagrįstai diskutuoti ir tyrinėti suvokiamą pasaulį. Kiti laikosi kraštutinumų ir teigia, kad nėra objektyvaus išorinio pasaulio – arba bent jau kad išorinis pasaulis yra visiškai nepažintas ir bandymas jį tyrinėti bei suprasti yra visiškai bergždžias.