Subjunktyvinė nuotaika yra veiksmažodžio forma, naudojama teiginio abejonėms ar netikrumui išreikšti. Kai kas nors sako ką nors abejotino arba aiškiai žinoma, kad tai klaidinga, subjunktyvinė nuotaika pakeičia veiksmažodžio formą, kad išreikštų tą jausmą. Kitas atvejis, kai naudojama subjunktyvinė nuotaika, reiškia, kad kalbėtojas teigia kažką, kas yra noras, viltis ar neaiškus rezultatas. Šis veiksmažodis tokiomis aplinkybėmis skiriasi nuo veiksmažodžio, kuris būtų vartojamas orientacine nuosaka, net jei likusi sakinio dalis yra deklaratyvus teiginys.
Sąlyginiai sakiniai ar teiginiai yra labiausiai paplitęs ir atpažįstamas subjunktyvinės nuotaikos vartojimas. Frazėje, kuri prasideda „jei“, o vėliau nurodoma sąlyga, kuri yra neaiški arba žinoma kaip klaidinga, turėtų turėti veiksmažodį su jungiamuoju nuostatu. Pavyzdžiui, kas nors gali pasakyti: „Jei būčiau turtingas, norėčiau“, o tai nurodo sąlygą, kuri žinoma kaip klaidinga, ir idėją, kuri priklauso nuo tos sąlygos. Veiksmažodis „buvo“ yra dabartinė veiksmažodžio „būti“ subjunktyvinė forma.
Išreiškiant norą ar viltį arba pareiškimą apie neaiškią rezultatą, taip pat reikia naudoti subjunktyvinę nuotaiką. Po frazės „noriu“ paprastai seka kita frazė, kuri dar nėra teisinga arba gali neįvykti. Šis neapibrėžtumas išreiškiamas naudojant veiksmažodžio subjunktyvinę formą.
Veiksmažodžio formos keitimas tokiu būdu gali atrodyti gramatiškai neteisingas, nes esamojo laiko sakinyje naudojama įprasta veiksmažodžio būtojo laiko forma. Daugeliui žmonių, kuriems ji yra gimtoji, formos pasikeitimas tiesiog skamba tinkamai. Tik tada, kai kas nors nustos apie tai pagalvoti ar paaiškinti kam nors kitam, daugelis žmonių, kalbantys gimtąja, net pastebės skirtumą. Kita vertus, kalbos naujokams subjunktyvinė nuotaika kartais gali pasirodyti gana gluminanti, ypač išgirdus ją pirmą kartą.
Tačiau yra atvejų, kai veiksmažodis neatrodo pakeistas dėl to, kaip konkretus veiksmažodis konjuguojamas konkrečiam dalykui. To pavyzdys galėtų būti pasakymas „tu buvai“, palyginti su pasakymu „ji buvo“, kai išreiškiamas noras ar viltis. Pridėjus „Norėčiau“ bet kurios frazės pradžioje, ji tampa teisinga priedėlyje, tačiau pati frazė „ji buvo“ skamba daug nepatogiai, nes ji labai skiriasi nuo to, kaip įprastai yra tas konkretus subjektas ir ta tam tikra veiksmažodžio forma. naudojami kartu.