Subklavinio vogimo sindromas yra būklė, kai arterija, kuri paprastai pumpuoja kraują iš širdies į smegenis, susitraukia arba užsikemša, todėl kraujo tėkmės kryptis pasikeičia. Dėl nepakankamo smegenų aprūpinimo krauju žmogus gali jausti galvos svaigimą, regėjimo sutrikimus, rankų tirpimą ir alpimo epizodus. Subklavinio vagių sindromą dažniausiai sukelia kalcio ir cholesterolio sankaupos arterijose, nors problemų gali sukelti ir kraujo krešulių ar įgimtų defektų. Daugeliu atvejų pacientams reikia atlikti chirurgines procedūras, kad būtų galima iš naujo atidaryti arba apeiti paveiktas arterijas.
Įprasta užsikimšimo ar susiaurėjimo vieta yra kairioji poraktinė arterija – aortos lanko šaka, besitęsianti aukštyn iki kaklo. Paprastai poraktinė arterija tiekia kraują į slankstelinę arteriją, iš kur jis patenka į smegenų kraujagyslių sistemą. Subklavinio vagystės sindromo atveju užsikimšimas pakeičia kraujotaką stuburo arterijoje, todėl smegenys negauna pakankamai naujo kraujo.
Dauguma žmonių, kuriems diagnozuota ši būklė, jau turi būklę, vadinamą ateroskleroze, kai cholesterolis ir riebalai kaupiasi ir sukietėja arterijose. Kraujo krešulys arba tiesioginė krūtinės trauma taip pat gali sutraukti ir pažeisti poraktinę arteriją. Retais atvejais kūdikis gali gimti su įgimtu defektu, dėl kurio poraktinė arterija atskiriama nuo likusios širdies ir kraujotakos sistemos, todėl ji negali priimti ir transportuoti kraujo.
Dažniausi subklavinio vagių sindromo simptomai yra neryškus matymas, galvos svaigimas ir pykinimas. Sumažėjęs kraujospūdis viršutinėje kūno dalyje gali nutirpti kairioji ranka ir sumažinti žmogaus gebėjimą susikaupti. Taip pat žmogus gali nualpti ar ištikti insultą, jei smegenų aprūpinimas krauju labai apribotas.
Širdies ir kraujagyslių ligų gydytojas gali diagnozuoti subklavijos vagystės sindromą, analizuodamas simptomus ir atlikdamas diagnostinių vaizdo testų seriją. Ultragarsas, kompiuterinė tomografija ir krūtinės ląstos rentgeno spinduliai gali atskleisti tikslią užsikimšimo vietą arba arterijų susiaurėjimo mastą. Nustatęs diagnozę ir nustatęs pagrindinę priežastį, gydytojas gali pasirinkti geriausią gydymo kursą. Dauguma subklavinio vagių sindromo atvejų nereaguoja į medikamentinį gydymą, todėl asmenims paprastai reikia atlikti operaciją.
Atsižvelgdamas į užsikimšimo tipą ir sunkumą, širdies ir kraujagyslių chirurgas gali pabandyti rankiniu būdu pašalinti riebalų sankaupas, įkišti stentą į pažeistą arteriją arba atlikti šuntavimo procedūrą. Kai reikia stentuoti, chirurgas įterpia tuščiavidurį vamzdelį, kad įsitikintų, jog arterija išlaiko savo formą. Apėjimas apima kraujo tėkmės nukreipimą aplink poraktinę arteriją donoru arba dirbtiniu vamzdeliu. Po gydymo pacientas paprastai turi apriboti savo fizinį aktyvumą ir reguliariai lankytis pas širdies ir kraujagyslių ligų gydytoją, kad įsitikintų, jog problemos nepasikartos.