Susvetimėjimo teatras, dar vadinamas epiniu teatru arba dialektiniu teatru, yra teatro forma, pagrįsta gyvo pasirodymo kaip socialinio ir politinio komentavimo priemone principu. Vokiečių dramaturgui Bertoltui Brechtui priskiriama nuopelnas, sujungęs praeities teatro tradicijas, kad pasiektų susvetimėjimo teatro koncepciją. Jis dažnai apibūdinamas kaip antirealizmas, nes nesistengia vaizduoti gyvenimo tokį, koks jis yra, o pasitelkia teatro priemones argumentams ir socialinėms idėjoms pateikti.
Darni epinio teatro koncepcija atsirado per Bertolto Brechto kūrybą. Savo pjesėmis jis siekė priverstinai priminti žiūrovams, kad jie žiūri spektaklį. Priešingai nei netikėjimas, susijęs su tikroviškomis pjesėmis, Brechtas niekada nenorėjo, kad publika patikėtų, kad jie emociškai sinchronizuojasi su veikėjais. Sulaužydamas susitarimus, pavyzdžiui, leisdamas aktoriui kalbėti tiesiogiai su publika, Brechtas sukūrė tai, kas vadinama „svetimėjimo efektu“. Tai leido žiūrovams pažvelgti į pjesę iš kritinės, o ne emocinės pozicijos.
Brechtas ir kiti šalininkai mano, kad pagrindinė Susvetimėjimo teatro koncepcija yra ta, kad žiūrovai į pjesę žiūri kritiškai. Skirtingai nuo Stanislavskio realizmo sistemos, susvetimėjimo pjesės siekia sunaikinti bet kokią eskapizmo galimybę. Užuot palikę žiūrovams galimybę suprasti, kas yra veikėjo motyvacija veikti, „Theatre of Alienation“ stengiasi, kad jų pasirinkimas būtų aiškus ir garsus. Veikėjai dažnai mini kitus dalykus, kurių nusprendė nedaryti, kad galėtų atlikti tam tikrą veiksmą. Šia vaidybos ir rašymo technika siekiama užkirsti kelią prielaidoms apie veikėjų žmogiškumą. Šio tipo teatre bandoma parodyti, kad veikėjai – ne žmonės, tai idėjos ir temų apraiškos.
Epinio teatro scenografijos dažnai nėra tikroviškos, o tai rodo daugiau nei tam tikrą vietą. Priešingai, rekvizitai dažnai yra svarbūs bruožai, kurie taip pat vaizduoja temas ar idėjas ir padeda nurodyti veikėjo statusą ar profesiją. Antraštės arba projekcijos dažnai naudojamos norint pateikti greitas veiksmų už scenos santraukas. Tai dar labiau atitolina žiūrovus nuo tikėjimo pjesės pasauliu ir stengiamasi, kad jie sutelktų dėmesį į idėjas, o ne į veikėjus.
Kad melodrama ar emocijos neaplenktų publikos, emocinėms detalėms pateikti dažnai naudojamos komiškos dainos ir muzika. Šios praktikos poveikis gali būti labai erzinantis auditoriją, nepripratusią prie susvetimėjimo teatro. Dažnai tai sukelia linksmas, nuotaikingas melodijas su nerimą keliančiais tekstais. Viena garsiausių epinių teatro dainų yra Kurto Weilo „Mac the Knife“, kurioje skamba džiaziška, linksma muzika, derinama su pasaka apie sutrikusį žudiką.
Be Brechto, keli dramaturgai sukūrė kūrinius, remdamiesi Susvetimėjimo teatro principais. Manoma, kad Thorntonas Wilderis filmą „Mūsų dantų oda“ sumanė kaip epinį teatrą. Manoma, kad šiuolaikiniai dramaturgai Dario Fo ir Caryl Churchill taip pat parašė pjeses pagal Brechto teorijas. Paties Brechto epinių teatro kūrinių yra daug, įskaitant „Trijų centų opera“, „Motina Drąsa ir jos vaikai“ ir „Nepasipriešinamas Arturo Ui iškilimas“.