„Švietimas“ yra plati sąvoka, kuri gali turėti daug reikšmių, tačiau paprastai apibrėžiama kaip mokymosi ir informacijos gavimo procesas. Formalus mokymasis mokykloje ar universitete yra vienas iš labiausiai paplitusių tipų, tačiau gali būti tinkamas ir savarankiškas mokymasis bei vadinamoji „gyvenimo patirtis“. Bendruomenės visame pasaulyje labai vertina įvairaus amžiaus žmonių švietimą – formalų ar neformalų. Plačiai manoma, kad nuolatinis naujų idėjų ir įgūdžių poveikis daro žmones geresniais darbuotojais, mąstytojais ir visuomenės indėlininkais.
Formalus mokymasis
Dauguma žmonių švietimą sieja su mokyklomis ir klasėmis, kuriose apmokyti mokytojai pateikia informaciją mokiniams. Mokymasis klasėje paprastai prasideda, kai vaikas yra palyginti mažas – maždaug penkerių metų daugelyje šalių – ir tęsiasi iki paauglystės. Daugumos mokymosi klasėje tikslas yra ne paruošti vaiką konkrečiam darbui, o padėti jam ugdyti kritinio samprotavimo ir mąstymo įgūdžius. Skaitymas, rašymas ir matematika yra labai dažnos pamokos jauniems besimokantiems. Mokiniams tobulėjant mokykloje, jie dažnai susiduria su sudėtingesniais dalykais, tokiais kaip rašytinė kompozicija, istorija ir pažangūs mokslai.
Švietimo struktūros visame pasaulyje
Įvairiose šalyse švietimui skiriamas nevienodas dėmesys, nors tam tikra mokymo forma mažiems vaikams yra privaloma beveik visur. Reikalavimai paprastai grindžiami įsitikinimu, kad išsilavinę gyventojai geriausiai tinka tobulėti tiek viduje, tiek tarptautiniu mastu. Daugumoje vietų vaikystės mokslas yra nemokamas; universitetinis mokymas kai kuriose vietose taip pat yra garantuojamas valstybės lėšomis.
Vertinimo svarba
Supažindinti mokinius su naujomis idėjomis ir esminiais faktais yra tik dalis daugumos ugdymo tikslų. Taip pat tikimasi, kad mokiniai išsaugos didžiąją, jei ne visą, mokykloje išmoktą informaciją. Mokytojai ir profesoriai dažniausiai naudoja egzaminus ir įvertinamas užduotis mokymuisi.
Standartizuoti testai yra vienas iš populiariausių vairavimo mokymo programų ir pamokų planavimo būdų visame pasaulyje. Tokie testai padeda įsitikinti, kad visi mokiniai mokosi tų pačių pagrindinių dalykų, nesvarbu, kas yra jų mokytojas ir kur jie lanko mokyklą. Kartais įstatymai taip pat turi savo vaidmenį, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų įstatymas „Nepalikti vaikų“. Šiuo aktu sukuriamas būdas įvertinti, kiek kiekvienas vaikas mokosi įvairiose mokyklų sistemose, siekiant užtikrinti, kad visi vaikai gautų minimalų žinių lygį.
Aukštasis universitetinis mokymas
Daugelis žmonių pasirenka išplėsti savo formalųjį išsilavinimą, viršijantį tai, ko reikalaujama studijuojant universitete. Studentai paprastai turi platų pasirinkimų spektrą, kai kalbama apie dalyko sritį ir laipsnį, o dauguma mokyklų siūlo įvairaus lygio programas. Tie, kurie labai aistringai domisi tam tikra tema, dažnai pasirenka ją įdėmiai studijuoti absolventų lygmenyje; kiti, kurie tikisi įgyti tam tikras specializuotas profesijas, taip pat gali ieškoti daugiau niuansų išsilavinimo galimybių, pavyzdžiui, teisės mokykloje ar medicinos mokykloje.
Gyvenimo patirtis ir savaiminis mokymasis
Nors knygų mokymasis yra labai svarbus, tai nėra vienintelė ugdymo forma. Kai kurie asmenys yra savamoksliai, o tai reiškia, kad jie patys semiasi žinių ne formalioje klasėje. Daugelis iš šių žmonių galėjo daug skaityti arba tapti tam tikros srities ekspertais. Pavyzdžiui, Billas Gatesas, „Microsoft“ įkūrėjas, buvo metęs koledžą. Daugumą to, ką išmoko, išmokė pats.
Daugybė „gyvenimo įgūdžių“ – tokie dalykai kaip savarankiškumas, nepriklausomybė ir disciplina – taip pat dažnai patenka į platesnį išsilavinimo skėtį. Kultūrinis prisitaikymas ir įgūdžiai, reikalingi įsitraukti į visuomenę, taip pat gali būti laikomi edukaciniais. Daugeliu atvejų kiekvieną kartą, kai žmogus įgyja naujų įgūdžių arba išmoksta elgtis kitaip, jis buvo tam tikru ar kitokiu išsilavinimu.