Mikroekonomika yra kilusi iš graikiško termino „mikro“, reiškiančio „maža“, ir ekonomika, pagrindinė disciplina. Tai ekonomikos specialybė, kuri siekia suprasti, kaip asmenys, namų ūkiai ar vartotojai, įmonės ar gamintojai nusprendžia paskirstyti savo ribotus išteklius ir kaip jie racionaliai priima tuos sprendimus. Taikomoji mikroekonomika yra tiesiog mikroekonominių sąvokų naudojimas siekiant suprasti gamintojų ir pirkėjų elgesį. Didesnio masto atitikmuo, makroekonomika, geriausiai žinomas kaip visos ekonominės veiklos šalyje suma, vadinasi, susijusi su bendru tautos turtu.
Taikomojoje mikroekonomikoje disciplina siekia suprasti firmų ir individualių vartotojų elgesį kaip ekonomiškai motyvuoto vartojimo planą platesniu mastu. Galiausiai galutinių vartotojų prioritetai ir poreikiai lemia, ką jie pirks, o pasiekę kritinę masę įtakoja, kas bus gaminama ir kokie ištekliai bus vartojami. Pavyzdžiui, jei namų ūkiai ir galutiniai vartotojai nori mėsainių, restoranai gamins mėsainius ir pirks žaliavas jiems gaminti. Savo ruožtu ūkininkai bus skatinami auginti galvijus ir panaudos išteklius, reikalingus poreikiui patenkinti.
Pasiūlos ir paklausos dėsnis yra taikomosios mikroekonomikos pagrindas. Visi kiti veiksniai nepakitę, kainų padidėjimas sumažins paklausą, nes kai kurie pirkėjai nebegalės sau leisti atitinkamo produkto. Jei kainos pakankamai pakyla, į rinką ateina daugiau gamintojų, kurie yra entuziastingi dėl didesnių pajamų. Pavyzdžiui, 2011 m. pabaigoje auksas per kelias savaites pabrango dvigubai, iš dalies dėl ekonominio netikrumo abiejose Atlanto pusėse. Dėl to verta atidaryti anksčiau neveikiančias kasyklas, ir net tauriojo metalo gręžimas gali atgimti.
Taikomuose mikroekonominiuose modeliuose visiškai pagrįstai daroma prielaida, kad masinės rinkos turi pakankamai pajamų pragyvenimo prekėms ir net kai kuriems savo nuožiūra įsigytiems pirkiniams. Tačiau 2011 m. pabaigoje Jungtines Valstijas ir euro zonos pramonines šalis jau ketvirtus metus iš eilės slegia vangi ekonomika. Vyriausybės buvo įstrigusios tarp poreikio suvaldyti nuolatinį neosocializmo deficitą ir noro, kad jos padėtų gamintojams ir vartotojams. Tai nereiškia, kad mikroekonomika nuvylė politikos formuotojus. Juk žmonės ir toliau valgė, gėrė, žaidė ir keliavo, jei gal ir atsargiau.