Taikos kelių žemėlapis yra energingas, optimistiškas planas taikai tarp Izraelio ir Palestinos žmonių pasiekti. Ją sumanė tarptautinis supervalstybių „ketvertukas“: JAV, Rusija, Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Tautos (JT). Pirmą kartą prezidentas George’as W. Bushas 2002 m. pasiūlė anksčiausią Taikos kelio žemėlapio versiją, kai pasiūlė nepriklausomą, demokratinę Palestinos valstybę, kuri taikiai sugyventų su Izraeliu. Planas buvo pasiūlytas tikintis užtikrinti namus palestiniečių pabėgėliams, atnešti demokratiją ir, žinoma, stabilumą Artimuosiuose Rytuose.
Kai kvartetas oficialiai susirinko sudaryti Taikos gairės, jie tai padarė trimis pagrindiniais etapais, kurių kiekvienas buvo pagrįstas ankstesnio etapo pasirodymu ir pažanga. Iš pradžių buvo keli pagrindiniai reikalavimai, kuriuos reikėjo įvykdyti prieš pradedant rengti kelių planą. Viena iš jų buvo ta, kad Palestinos valdžia turi imtis reformų siekdama demokratinės valdymo sistemos, o svarbiausia – vengti terorizmo ir smurto kaip manipuliavimo ir atpildo priemonės. Be to, Izraelis privalėjo priimti ir paremti Palestiną kaip valstybę ir palikti gyvenvietes Gazos ruože ir Vakarų Krante.
Trys frazės yra tokios:
Pirmas etapas: (planuojama pabaigos data: 2003 m. gegužės mėn.)
Palestinos ar su išsivadavimo judėjimu susijusių asmenų smurto pabaiga.
Palestiniečiai turi surengti demokratinius rinkimus.
Izraelis turėtų pasitraukti iš Gazos ruožo ir Vakarų Kranto gyvenviečių.
Antrasis etapas: (planuojama pabaigos data: 2003 m. birželio-gruodžio mėn.) Šiame etape bus surengta tarptautinė konferencija, skirta pradėti Palestinos atstatymą, aptariant jos ekonomiką, užmezgant Izraelio ir arabų ryšius, nustatant sienas ir atkuriant infrastruktūrą.
Trečias etapas: (planuojama pabaigos data: 2004–2005 m.) Šiame etape antrojoje tarptautinėje konferencijoje bus galutinai nustatytos sienos, nuspręsta, kas „gaus“ Jeruzalę, ir bus susitarta, kaip elgtis su palestiniečių pabėgėliais.
Taikos planas buvo plačiai priimtas tiek Vakaruose, tiek Artimuosiuose Rytuose ir energingai prasidėjo nuo abiejų pusių nuolaidų. 19 m. kovo 2003 d. Palestinos išsivadavimo organizacijos (PLO) lyderis Yasseras Arafatas paskyrė pirmąjį Palestinos ministrą pirmininką Mahmoudą Abbasą. Tai buvo didelis žingsnis, nes dauguma Vakarų vyriausybių manė, kad Arafatas buvo pagrindinė kliūtis taikai. Izraelis savo ruožtu paleido keletą politinių kalinių palestiniečių. Deja, bendradarbiavimo dvasia truks neilgai – smurtas atsinaujino, kol 29 m. birželio 2003 d. buvo paskelbtos paliaubos.
Iki 1 m. liepos 2003 d. Taikos gairės vėl buvo „įjungtos“, kai Izraelio ministras pirmininkas Arielis Sharonas ir Abbasas kartu pasisakė palaikydami veiksmų planą. Izraelis pasitraukė iš Betliejaus, o JAV pažadėjo skirti 30 milijonų JAV dolerių (USD), kad padėtų Palestinai atstatyti.
Arafatui mirus 2004 m., Vakarų lyderiai tikėjosi, kad taika judės į priekį, neapsunkinta senų karo veiksmų ir ištikimybės. 2005 m. vasario mėn. buvo surengtas aukščiausiojo lygio susitikimas su palestiniečiais, Egiptu ir Jordanija, kuriame jie pakartojo, kad remia veiksmų planą. Sharon pagreitis nutrūko, kai 2006 m. sausį jį ištiko sunkus insultas. Vietoj jo Ehudas Olmertas pažadėjo tęsti savo viziją ir tęsti darbą, kad būtų pasiekti Kelių žemėlapio tikslai.
Didelė kliūtis buvo susidurta 2006 m., kai Hamas (Islamo pasipriešinimo judėjimas) laimėjo daugumą vietų Palestinos parlamente. Kadangi Jungtinės Valstijos ir Izraelis pareiškė, kad nesusidoros su „Hamas“ dėl pažado sunaikinti Izraelį, atrodo, kad taikos planas įstrigo. Kariniai veiksmai tarp Izraelio pajėgų ir Libano „Hezbollah“, taip pat „Hamas“ pajėgų Gazos ruože tęsėsi 2006 m. 2007 m. nebuvo baigtas net pirmasis Taikos plano etapas.