Tamburinas yra mažas rankinis būgnas, pagamintas ištempus ploną gyvūno odą arba pergamentą ant medinio žiedo. Rėmas turi keletą porų metalinių diskų, laisvai išdėstytų taip, kad sukratant diskai susikerta kaip lėkštės, sukeldami malonų žvangėjimą. Smogdami į būgno galvutę pirštais, girdėsite ir būgno garsą, ir diskų skambėjimą. Greitai trindami ranką per būgno galvutę, pasigirs plakimas.
Tamburino kilmė prarasta senovėje; Jis dažnai minimas Senajame Testamente kaip šventimo instrumentas, kaip čia: „Tuomet pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė į ranką tambūrą, o visos moterys nusekė paskui ją su tambūnais ir šokdamos“. (Išėjimo 15:20)
Paprastai jis laikomas „moterišku instrumentu“, nes jis yra lengvas ir juo galima groti šokant, kad šokėja galėtų akomponuoti pati. Taip susiformavo stereotipinis „šokančios čigonės mergaitės“ įvaizdis su besisukančiais sijonais, kabančiais auskarais ir virš galvos laikomu tamburinu, kai ji sukasi čigonų stovyklos ugnies šviesoje.
Senovės šamanai naudojo instrumentą, labai panašų į tamburiną, kad iššauktų pakitusias sąmonės būsenas ir kalbėtų su dvasiomis; Jie nenaudojo metalinių diskų, kad būtų galima skambėti, bet prie rėmo buvo pritvirtinti įvairių medžiagų karoliukai odos juostelėmis arba špagatais. Rėmas gali būti sukratytas, kad karoliukai atsitrenktų į būgno galvutę.
Tamburinai šiandien daugiausia siejami su liaudies ir etnine muzika; beveik kiekviena kultūra turėjo instrumentą, labai panašų į šiandieninį tamburiną. Ji mažiau paplitusi vadinamojoje „klasikinėje“ muzikoje; tai yra kelių ankstesnių amžių populiarioji muzika.
Mediniai žiedai su įsmeigtais „živeliais“, neturintys perkusijos odos, taip pat vadinami tamburinais. Jų skambesys visada yra nuotaikingas; sunku įsivaizduoti dirge su tamburinais.