Tamsioji fantastika yra dar vienas siaubo terminas, fantastikos žanras, susijęs su baime, mirtimi ir grėsminga žmogaus prigimties puse. Tai neapsiriboja rašytinė literatūra, bet apima daugybę populiarių žiniasklaidos priemonių, įskaitant filmus ir televizijos serialus. Nors tokia fantastika tinka ne visiems skoniams, siaubo rašytojai teigia, kad jų darbuose aptariami svarbūs žmogaus patirties aspektai. Terminas tamsioji fantastika kartais vartojamas tam, kad atskirtų tam tikras istorijas nuo pagrindinio siaubo žanro. Šios istorijos gali būti mažiau orientuotos į fantaziją nei dauguma siaubo fantastikos ir turi subtilesnių emocinių efektų.
Monstrai ir kiti siaubo elementai pasakojime atsirado nuo priešistorės ir figūruoja tokiuose ankstyvuosiuose pasakojimuose kaip Beovulfas ir Odisėja. 1800-aisiais rašytojai, tokie kaip Mary Shelley, Bramas Stokeris ir Henry Jamesas, įtraukė į savo istorijas monstrus, vampyrus ir vaiduoklius, sukurdami ankstyviausius siaubo romanus. XX amžiuje šis žanras sulaukė didelio populiarumo, nors kai kuriems jo temos yra prieštaringos. Savo negrožinės literatūros traktate „Danse Macabre“ autorius Stephenas Kingas teigia, kad siaubo fantastikos rašymas ir skaitymas yra sveikas būdas žmonėms susidoroti su mirties neišvengiamybe.
Tamsioji fantastika apibūdina grožinę literatūrą, kurioje yra siaubingų elementų, bet kuri gali nepatenkinti į standartinį siaubo literatūros apibrėžimą. Panašūs terminai apima tamsiąją fantaziją, kuri naudojama fantastinėms istorijoms, susijusioms su mirtimi ir siaubu. Tokios istorijos gali būti pasakojamos, pavyzdžiui, pabaisos požiūriu. Žodis tamsus gali būti pridėtas prie bet kurio žanro termino, nurodant niūrias nuotaikas ir istorijos linijas. Pavyzdžiui, frazė tamsioji įtampa gali apibūdinti įtemptas istorijas, kurios pagrindiniam veikėjui nesibaigia gerai.
Tamsioji fantastika dažnai pasirodo kitose žiniasklaidos priemonėse, pvz., televizijoje, filmuose ir komiksų knygose. Neilo Gaimano komiksas „Smėlio žmogus“ buvo labai giriamas pavyzdys 1990 m. Remiantis siaubo, fantastikos ir superherojų istorijų elementais, serialas vis dėlto pateikė pasaulėžiūrą, kuri puikiai tinka tamsiosios fantastikos apibrėžimui. TV serialuose „Tvin Pyksas“ ir „X failai“ taip pat buvo stiprių šios formos elementų.
Siaubo fantastikoje dažnai yra fantazijos elementų, tokių kaip demonai ar monstrai. Tamsioji fantastika gali ištirti tamsesnę žmogaus prigimties pusę, nenaudodama tokios fantazijos. Gerai žinomas tamsiosios fantastikos pavyzdys be akivaizdžių fantazijos elementų yra Chucko Palahniuko romanas „Kovos klubas“, kurį 1999 m. sukūrė režisierius Davidas Fincheris. Abi istorijos versijos pateikia niūrų požiūrį į žmogaus prigimtį, visuomenę ir ateitį. Nors „Fight Club“ yra vaizdingas smurtas, istorija paprastai nėra laikoma siaubo žanro dalimi.