Tamsioji poezija yra tamsių ir dažnai neigiamų temų panaudojimas poetiniu būdu. Užuot rašęs apie tokias temas dienoraščio ar pasakojimo formatu, rašytojas tai pavertė eilėraščiu. Tokia poezija šiuolaikinėje visuomenėje siejama su gotikos ir siaubo žanrais bei kultūros ir mados subkultūromis. Tačiau rašytojai yra iš įvairiausių sluoksnių ir laikosi įvairių temų.
Tamsioji poezija gali būti visų formų – nuo mažų struktūrinių haiku iki ilgos formos laisvos eilės. Jie gali naudoti tradicinį matuoklį, taip pat naudoti rimavimo metodus. Tamsioji poezija nėra susijusi su stiliumi ar struktūra, bet apie turinį ir Aristotelio emocijas.
Šios emocijos gali būti ir teigiamos, ir neigiamos. Tamsioje poezijoje naudojama poezija gali būti ir viena, ir kita, ir tamsa gali kilti iš vidaus, taip pat būti primesta pagrindiniam veikėjui iš išorės. Šios emocijos neturi būti smurtinės. Tamsiosios poezijos siaubo spektras gali būti linkęs į išgąsčius ir siaubą, tačiau didelė dalis poezijos turi kitą žodžio „tamsa“ reikšmę.
Tamsos idėja ateina su ilgalaike tamsos baime ir gali pasireikšti tiesiogine prasme tamsioje poezijoje. Puikus pavyzdys yra Roberto Frosto „Durys tamsoje“. Ši baimė paskatino siaubo istorijų ir eilėraščių išplėtimą, kaip pavyzdį pateikė Edgaras Allenas Poe. Sąvoka „tamsa“ taip pat tapo vaizdine vidinei tamsai, kur šis terminas reiškia skausmą ir nuoskaudą.
Dvi skirtingos kultūrinės grupės susibūrė ir sudarė didelę po 1980-ųjų tamsiosios poezijos dalį. Iš Po siaubo gimusi poetinė forma taip pat didelę įtaką padarė romansai ir sudaužytos širdys. Dešimtajame dešimtmetyje čia atsirado vieta, kai atgimė Bramo Stokerio „Drakula“ su tokiomis knygomis kaip „Interviu su vampyru“, o vėliau „Saulėlydis“ ir „Tikras kraujas“. Nuo to laiko tai susiliejo su emocinga hardcore (emo) muzika ir mados kultūra, kuri gimė iš 1990-ųjų hardcore punk tokių grupių kaip Jawbreaker ir Minor Threat.
Abi formos buvo susijusios su ilgesiais, skausmais ir nuoskaudomis. Daugelis taip pat sumaišė antgamtinę ir siaubą kaip temas. Tamsioji poezija išpopuliarėjo plintant internetui ir svetainėms, kuriose vartotojai gali skelbti ir komentuoti eilėraščius. Tai palietė jaunų žmonių, ypač jaunų moterų, emocijas visame pasaulyje.
Daugelis tamsiosios poezijos rašytojų savo kūryboje atranda tam tikrą katarsio formą. Aristotelis vėl savo „Poetikoje“ manė, kad poezijos tikslas yra emocinis katarsis, ir palygino ją su medicininiais valymais, bet šį kartą sielai. Tamsioji poezija – tai skausmo apnuoginimas ir perkeltinės bei tiesioginės tamsos šukavimas. Visiškai natūralu, kad daugeliui žmonių tai buvo priemonė išgirsti skausmą ir surasti kitus, kurie jaučiasi taip pat.