Tarifinės kliūtys – tai prekėms taikomi muitai, kurie veiksmingai sudaro kliūtis prekybai, nors tai nebūtinai yra tarifų nustatymo tikslas. Šios kliūtys kartais dar vadinamos importo apribojimais, nes jos riboja prekių, kurias galima importuoti į šalį, kiekį. Daugelis prekybą skatinančių organizacijų yra susirūpinusios dėl tarifinių ir netarifinių laisvos prekybos kliūčių, o kai kurios šalys sutiko radikaliai sumažinti savo prekybos kliūtis, kad skatintų prekių mainus tarp savo sienų.
Kai prekės kerta tarptautines sienas, gali būti taikomi įvairūs muitai. Pavyzdžiui, taikant ad valorem muitą, importuotojas turi sumokėti mokestį, kuris apskaičiuojamas procentais nuo importuojamų prekių vertės. Konkretūs tarifai yra nustatytos sumos, kurios apmokestinamos importuojamiems produktams, neatsižvelgiant į jų vertę, o aplinkosaugos tarifai baudžia valstybes, kurių aplinkosaugos rezultatai prasti.
Importuotojams dėl tarifų kliūčių gali būti sunku įvežti prekes į šalį. Importuotojas gali būti priverstas importuoti mažiau, nes kitaip negalima leisti tarifinių kliūčių, ir gali tekti imti didesnį mokestį už prekes, kad apsimokėtų importuoti. Tarifai yra skirti priversti importuotojus tai padaryti, kad būtų suvienodinta vieta tarp vietinių gamintojų ir importuotojų, o tai leistų brangiai kainuojantiems vietiniams gamintojams konkuruoti su importuotojais, kurie gali atvežti prekes mažesnėmis sąnaudomis.
Protekcionizmas, kai valstybės propaguoja vietinių gamintojų interesus, ribodamos importuotojus, yra įprastas daugelyje tautų, tačiau jis taip pat neigiamai vertinamas, visų pirma tose šalyse, kurios nori turėti galimybę eksportuoti prekes prekybai į kitas šalis. Tokios organizacijos kaip Pasaulio prekybos organizacija skatino panaikinti tarifines kliūtis, kad sumažintų importuotojų naštą. Laisvąją prekybą skatinančios organizacijos taip pat siekia panaikinti netarifines kliūtis, pvz., importo kvotas.
Tikėtina, kad kai kurios tarifinės kliūtys visada išliks, net ir šalyse, kurios yra labai atviros laisvai prekybai. Tarifų, mokesčių ir susijusių išlaidų struktūros keitimas yra nenutrūkstamas projektas, o šalys retkarčiais atsitraukia arba prieštarauja radikaliai pakeisdamos savo tarifus ir kitas prekybos kliūtis. Tautos taip pat gali naudoti prekybos kliūtis, kad padarytų politinius pareiškimus, kuriais siekiama spausti kitas šalis keisti savo elgesį. Pavyzdžiui, šalis A gali atsisakyti importuoti jautieną iš B šalies, kol šalis B neįrodys, kad jos tiekiama mėsa neužkrėsta galvijų spongiforminiu encefalitu (GSE), dar vadinama beprotiška karvių liga.