Tarmė yra įprastas būdas, kuriuo tam tikros grupės žmonės vartoja kalbą. Kalba gali būti būdinga tam tikros srities žmonėms, tam tikrai etninei grupei arba žmonėms, turintiems skirtingas socialines ir ekonomines pareigas. Tarmė apima žodyną, žodžių tarimo būdą ir kalbos vartojimo ritmą bei greitį.
Kalboje gali būti šimtai skirtingų tarmių. Nors paprastai manoma, kad tie, kurie kalba tam tikra kalba, galės bendrauti su skirtingų tarmių kalbėtojais savo kalba, jie gali tapti tokie skirtingi, kad gali būti sunku bendrauti tarp tos pačios kalbos kalbėtojų. Šis kraštutinumas yra neįprastas, ir daugeliu atvejų žmonės, kalbantys ta pačia kalba, gali bent kiek bendrauti, nors gali būti tam tikrų kalbos barjerų.
Bendra kalbininkų, kalbų besimokančių žmonių, taikoma taisyklė yra ta, kad žmonės laikomi kalbančiais ta pačia kalba, jei gali bendrauti. Jei kalba yra tokia skirtinga, kad neįmanoma bendrauti, greičiausiai vartojama kita kalba. Kalbininkas Maxas Winreichas paaiškino skirtumą šiek tiek kitaip, sakydamas: „Kalba yra tarmė su armija ir laivynu“.
Nors tarmės egzistuoja praktiškai visose kalbose, anglų kalba yra bene ekstremaliausi pavyzdžiai, kaip viena kalba gali tapti įvairi. Anglų kalba, kuria kalbama JAV, labai skiriasi nuo tos, kuria kalbama Didžiojoje Britanijoje, o tai labai skiriasi nuo Kanados ir kitose šalyse, kur anglų kalba yra pirmoji dauguma piliečių. Tačiau kiekvienoje šalyje yra net skirtingi kalbėjimo būdai.
Pavyzdžiui, JAV tarmės pastebimai skiriasi pietuose, rytuose ir šiaurėje. Tačiau jie egzistuoja dar daugiau kraštutinumų, tačiau yra ir būdingų valstybei. Valstybėse, o kartais net atskirose apskrityse, gali būti nedideli kalbos skirtumai, dėl kurių kalbančiųjų kalba gali būti atpažįstama kaip priklausanti tam tikrai grupei.
Kadaise kalbininkai vieną tarmę laikė kalbos etalonu, o kitas – netinkamo vartojimo pavyzdžiais. Dauguma ekspertų dabar mano, kad nėra „tinkamo“ kalbos dialekto, ir mano, kad skirtingos formos turi savo gramatikos ir žodyno vartojimo taisykles. Tai reiškia, kad nors asmuo iš vienos kalbų grupės gali manyti, kad kalbėtojas vartojamas netinkamai, kalbėtojas gali kalbėti teisingai pagal savo grupės kalbos taisykles.