Tarpinis dividendas – tai dalinis dividendų išmokėjimas, kuris akcininkams išmokamas bendrovės direktorių valdybos nuožiūra. Šio tipo dividendai dažnai pratęsiami po to, kai atliekamas tarpinis ar metų vidurio įmonės apskaitos dokumentų auditas. Direktoriai paprastai įvertina verslo pažangą per pirmąjį metų pusmetį ir išleidžia šiek tiek konservatyvų dalinį dividendą, atsižvelgdami į jų lūkesčius, kaip bendrovė veiks likusią verslo metų dalį. Daugeliu atvejų tarpinis dividendas yra mažesnis už galutinį dividendą, kuris išleidžiamas užbaigus ir patvirtinus galutinę verslo metų apskaitą.
Tarpinių dividendų išdavimas yra įprastas daugelyje pasaulio šalių. Akcininkai, investuojantys į Jungtinėje Karalystėje įsikūrusias įmones, tokio tipo dalinių dividendų išmokėjimą dažnai gauna vos pasibaigus antrajam verslo metų ketvirčiui ir surengus finansinę apskaitą. Kitose šalyse bendrovės gali mokėti arba nemokėti dividendų akcininkams metų viduryje, atsižvelgiant į galimus vyriausybinius prekybos reglamentus ir bendrovių įstatuose pateiktas nuostatas, susijusias su akcijų ir akcijų dividendų išleidimu.
Šalyse, kuriose tarpiniai dividendai yra gana dažni, direktoriai paprastai vertina bendrovės finansų rezultatus per pirmąjį metų pusmetį, naudodamiesi duomenimis, surinktais per metų vidurio auditą. Į šią informaciją atsižvelgiama kartu su numatomais korporacijos veiklos rezultatais likusią verslo metų dalį. Tuo metu direktoriai nuspręs, kokia, jų nuomone, yra teisinga tarpinė dividendų suma paskirstymui.
Svarbu pažymėti, kad tarpinio dividendo dydžio nustatymo procesas nėra pagrįstas vien tik naujausiais verslo rezultatais. Įmonės vadovai retai mano, kad antrojo pusmečio veiklos lygis prilygs pirmojo pusmečio pasiektam lygiui. Direktoriai dažniau manys, kad likusieji du metų ketvirčiai galbūt gali duoti mažesnę grąžą, ir atsižvelgs į tokią galimybę skaičiuodami tarpinio dividendo sumą. Tai reiškia, kad direktoriai gali konservatyviai pratęsti metų vidurio dividendus, kurie sudaro trisdešimt ar keturiasdešimt procentų dividendų, kuriuos tikimasi mokėti pasibaigus finansiniams metams. Tai padeda apsaugoti įmonę nuo galimo pajamų nuosmukio ar kitų įvykių, galinčių neigiamai paveikti išleistų akcijų grąžą.