Tarpšonkaulinė neuralgija yra reta skausmo būklė, apimanti tarpšonkaulinius nervus, aprūpinančius raumenis tarp šonkaulių. Pacientams, sergantiems šio tipo neuralgija, aplink šonkaulį atsiranda skausmo juostos. Skausmas dažniausiai būna protarpinis ir spazminis. Intensyvumas gali skirtis, priklausomai nuo daugelio veiksnių. Šią būklę paprastai gydo neurologas, kuris yra gydytojas, kurio specializacija yra nervai. Gydymas paprastai taip pat apima skausmo specialistą, kuris padeda pašalinti susijusį skausmą.
Pacientams gali išsivystyti tarpšonkaulinė neuralgija po traumos, pažeidžiančios nervus arba dėl degeneracinės ligos, kuri suspaudžia ar kitaip pažeidžia nervus. Paprastai žmonės jaučia skausmą kvėpuodami, kosėdami ir juokdamiesi. Jie taip pat gali jausti skausmą fizinio krūvio metu. Neuralgija gali pasireikšti kaip dilgčiojimas, tirpimas, niežulys ar skausmas, o kartais visi šie pojūčiai patiriami įvairiu metu. Kai kuriais atvejais skausmas yra deginantis ir kartais apibūdinamas kaip „kaip žaibas“.
Šios būklės diagnozė gali būti sudėtinga. Tai gali imituoti kitas sąlygas, o gydytojas, neturintis tarpšonkaulinės neuralgijos patirties, gali nesuprasti paciento pateiktų pranešimų. Pacientai, sergantys lėtinėmis skausmo ligomis, taip pat kartais susiduria su priežiūros paslaugų teikėjų pasipriešinimu, kurie yra susirūpinę dėl narkotikų ieškojimo elgesio ir baiminasi, kad pacientas teigia, kad jam skauda, kai taip nėra. Kartais nepastovus skausmo pobūdis gali dar labiau apsunkinti situaciją, nes paciento skausmo lygis gali skirtis, todėl sunku susiaurinti skausmo vietą ir priežastį.
Neatidėliotinas tarpšonkaulinės neuralgijos gydymas apima skausmą malšinančių analgetikų skyrimą kartu su priešuždegiminiais vaistais, mažinančiais uždegimą aplink nervus. Gydytojas gali suleisti vietinio anestetiko pacientui, jaučiančiam stiprų skausmą. Kai kurios kitos galimybės gali apimti fizinę terapiją ir masažą, priklausomai nuo situacijos. Kai kurie pacientai, vadovaujami slaugos specialisto, taip pat taiko papildomą ir alternatyvų gydymą.
Jei šios priemonės neveiksmingos, galimi agresyvesni šios būklės gydymo būdai. Nervų stimuliavimas kartais yra naudingas kai kuriems pacientams. Ši parinktis paprastai pirmiausia išbandoma naudojant išorinę stimuliaciją, o jei pacientas pajunta palengvėjimą, gali būti implantuojamas vidinis prietaisas. Galiausiai, jei nervas nereaguoja į jokį gydymą, jį galima nutraukti chirurginės procedūros metu, kad jis nustotų siųsti skausmo signalus į smegenis.