Tarptautinė darbo teisė yra tarptautinės teisės rūšis, kurioje aptariamos darbuotojų ir darbdavių teisės pasauliniu socialinio teisingumo požiūriu. Teisinį pagrindą įkūnija sutartys, tarptautinės paprotinės teisės taisyklės ir dalyvaujančių šalių bendrieji teisiniai principai, kurie leidžia vykdyti teisę pagal jų susitarimą, kad jos būtų saistomos. Dauguma svarbių pokyčių šioje srityje yra Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) darbo dalis.
Susirūpinimas dėl darbo tarptautinėje arenoje grindžiamas pasaulinio kovos su skurdu, ekonominės lygybės ir darbo jėgos konkurencingumo tarp išsivysčiusių ir mažiau išsivysčiusių šalių sampratomis. Pagrindinis tarptautinės darbo teisės principas yra socialinio teisingumo principas, taikomas siekiant skatinti vienodą mažiausiai galingų gyventojų apsaugą. Po Pirmojo pasaulinio karo suverenios šalys TDO patikėjo mandatą nustatyti tarptautinius standartus, kurie apsaugotų darbuotojus ir darbdavius nuo išnaudojimo.
Gautame TDO standartų pareiškime nustatyta, kad darbas nėra prekė. Darbuotojai turėtų turėti laisvę jungtis į darbuotojų grupes ir asociacijas, kurios kovotų už jų teises. Pasaulio gyventojai turėtų turėti teisę būti laisvi nuo skurdo ir naudotis ekonomine lygybe savo darbo vaisiais. Galiausiai, bendros gerovės gerinimas turėtų būti darbo praktikos akcentas.
Šie standartai lėmė realią tarptautinės darbo teisės pažangą. Bėgant metams TDO globojo tarptautinius susitarimus, kuriais buvo nutrauktas priverstinis darbas ir buvo pripažinta teisė į vienodą vyrų ir moterų darbo užmokestį bei darbuotojų teisė į kolektyvines derybas. Dalyvaujančios šalys pasirašė susitarimus, smerkiančius visų rūšių diskriminaciją darbo vietoje, ir nustatė minimalų darbuotojų amžių, skirtą užkirsti kelią vaikų darbui.
Globalizacija ir prekybos liberalizavimas suteikė tarptautinei darbo teisei naują dimensiją. Tarptautinės korporacijos, kurios perkelia savo veiklą į besivystančias šalis, kad galėtų pasinaudoti pigesne darbo jėga ir materialiniais ištekliais, tarptautiniam darbo jėgos judėjimui pateikė naujų iššūkių. Viena vertus, TDO siekia išlaikyti aukštesnį gyvenimo lygį išsivysčiusiose šalyse, kurioms gresia pigesnė darbo jėga. Kita pusė siekia apsaugoti besivystančių šalių teisę gauti naudos iš ekonominio pranašumo, kuris pagerins gyvenimo lygį, viršijantį tai, kas pasiekiama be užsienio korporacijų investicijų.