Tarptautinė humanitarinė teisė nustato ginkluotų konfliktų gaires, skirtas apsaugoti civilius, karo belaisvius ir kitus nuo netyčinės žalos. Šie principai reglamentuoja, kaip vyksta karai, ir apibūdina pagrindinius standartus, kuriuos visos valstybės narės ratifikuoja sutartimis. Ženevos konvencija ir Hagos konvencija formalizuoja karo įstatymus, apibrėžia karo nusikaltimus ir sudaro pagrindą karo nusikaltėliams patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
1864 m. pirmoji Ženevos konvencija sukūrė teisės aktų rinkinį, nustatantį ginkluotų konfliktų protokolus. Vėlesnėse konvencijose buvo sustiprintos ir pakeistos taisyklės, reglamentuojančios karinį elgesį karo metu. Hagos konvencija pripažino paprotinės tarptautinės teisės egzistavimą ir numatė, kad tarptautiniai tribunolai ir tarptautiniai teismai patrauktų baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius, kaltus dėl genocido ir kitų karo nusikaltimų.
Vienas iš pagrindinių tarptautinės humanitarinės teisės principų yra civilių, tiesiogiai nedalyvaujančių konfliktuose, apsauga. Jis garantuoja ligonių ar sužeistųjų medicininę priežiūrą ir apibrėžia medicinos personalą bei jų įrangą kaip neutralią šalį. Pavyzdžiui, Tarptautinis Raudonasis Kryžius yra pripažįstamas ir gerbiamas pagal įstatymus.
Šių sutarčių protokolai taip pat apsaugo nuo papildomos žalos infrastruktūrai, būtinai civiliams išgyventi. Tarptautinė humanitarinė teisė draudžia užpulti pasėlius, būstus ir žmonių, kurie netarnauja kariuomenėje arba aktyviai nedalyvauja kare, darbo vietas. Įstatymas suteikia ypatingą apsaugą moterims ir vaikams karo metu ir nustato gaires, kaip apsaugoti religinius objektus ir aplinkos išteklius.
Tarptautinė humanitarinė teisė taip pat reglamentuoja karo metu naudojamų ginklų rūšis. Jis draudžia cheminį ir bakterinį karą, galintį nužudyti nekaltus žmones ir sunaikinti maisto atsargas. Sausumos minoms taip pat taikomos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios karą.
Keletas įstatymo pataisų suteikė apsaugą karo belaisviams. Šios sutartys leidžia sulaikyti karinius kovotojus, kad jie negalėtų kautis. Su karo belaisviais kalinimo metu turi būti elgiamasi humaniškai ir jie negali būti kankinami ar patiriami psichinio ar fizinio žiaurumo. Kol jie laikomi, jiems turi būti suteiktas tinkamas būstas, maistas ir medicininė priežiūra. Pasibaigus ginkluotam konfliktui, pagal tarptautinės humanitarinės teisės nuostatas karo belaisviai turi būti paleisti.
Šie įstatymai taip pat taikomi pabėgėliams, kurie bėga iš šalies ar regiono, kad išvengtų persekiojimo. Pabėgėliams taikoma tokia pati apsauga kaip ir civiliams, nesvarbu, ar jie ieško prieglobsčio kitoje šalyje, ar savo gimtosios šalies ribose. Tarptautinė humanitarinė teisė užtikrina, kad pabėgėliams būtų suteikta pagalba maistu, vandeniu ir laikinu būstu. Šalių sutartimis siekiama išvengti perkėlimo, kai tik įmanoma konflikto metu.
Tarptautinė paprotinė teisė apima taisykles, kurios nėra įformintos sutartyse. Šie protokolai išplečia tautų lūkesčius konfliktų šalių viduje ar tarp tautų metu. Tokie įstatymai apima saugomas zonas ir nepriklausomus žurnalistus, dirbančius karo zonose. Įprasti įstatymai nustato elgesio ir karo aukų apsaugos standartus, kurių gali trūkti oficialiose sutartyse.