Tarptautinė tarpininkavimas – tai bandymas spręsti ginčus tarp tautų. Ji veikia pagal tuos pačius ginčų sprendimo principus, kurie taikomi ginčams tarp asmenų. Tai būdas suteikti šalims galimybę kontroliuoti savo nesutarimus objektyviomis gairėmis neutralioje aplinkoje. Tarptautinis tarpininkavimas gali būti susijęs su tokiais dalykais kaip prekybos ir komercijos klausimai arba bandymas užkirsti kelią ginkluotam konfliktui arba jį sustabdyti. Daugelis šalių naudoja tarptautinį tarpininkavimą ginčams įvairiais klausimais spręsti.
Prekybos ir prekybos konfliktų srityje Pasaulio prekybos organizacija (PPO) sukūrė savo ginčų sprendimo sistemą. PPO aktyviai dalyvauja sprendžiant daugelį prekybos ginčų. Jungtinės Tautos (JT) sukūrė Tarptautinio komercinio taikinimo pavyzdinį įstatymą. Europos Sąjunga (ES) paskyrė alternatyvaus ginčų sprendimo būdus, tokius kaip tarpininkavimas, kaip svarbiausią ES šalių politinį prioritetą visose konfliktinėse situacijose.
Tarptautinių ginčų tarpininkai dažnai yra labai gerbiami asmenys, tvirtai pasiryžę taikiai spręsti problemas. Suvereni tauta, labai suinteresuota tarptautiniu ar regioniniu stabilumu, dažnai bus tarpininkė tarptautiniuose ginčuose. Atskiros tautos gali pasiūlyti didžiulius išteklius tarptautinio tarpininkavimo procese, įskaitant politinius lyderius, turinčius ginčo šalių kultūrų ir konflikto pobūdžio patirties.
Tarptautinį tarpininkavimą gali apsunkinti kultūriniai ir kalbos barjerai. Taip pat pasitaiko situacijų, kai partijos turi stiprų tautinio identiteto jausmą ir norą panaudoti jėgą, kad išlaikytų ar sugriauti esamą jėgų pusiausvyrą. Iš pažiūros neįveikiamų konfliktų tarpininkavimas reikalauja gilaus šalių nusiskundimų supratimo ir atkaklaus įsipareigojimo spręsti konfliktą.
Tarptautiniame tarpininkavimo procese taip pat gali padėti specialios nevyriausybinės organizacijos (NVO), pvz., Amnesty International ir Carterio centras, kurį įkūrė buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris. Konflikto šalys gali vertinti nevyriausybines organizacijas kaip neutralesnes situacijoje, nes jos neturėtų turėti vyriausybės darbotvarkės, o idealiu atveju vienintelis jų tikslas būtų taikiai išspręsti ginčą. Tai taip pat turėtų būti svarstoma naudojant tarpininkavimo organizacijas, tokias kaip Quakers, Islamo konferencijų organizacija ir Oxfam. Šios organizacijos siekia ne tik išspręsti konfliktą, bet ir pasiekti šalių susitaikymą.
Šalys taip pat gali prašyti arba priimti JT pagalbos tarpininkaujant ginčams. Šalys pirmiausia turi priimti JT tarpininkavimo „mandatą“, o tai reiškia, kad JT Generalinis Sekretorius turi teisę susitikti su visomis ginčo šalimis. Jis taip pat turi teisę konsultuotis su visomis šalimis dėl konflikto sprendimo būdų ir siūlyti idėjas bei sprendimus. Kaip ir kitų tarptautinio tarpininkavimo formų atveju, rezultatas nėra privalomas.