Dažnai vadinamas tėvų pagrobimu, vaikų grobimu, vaikų vagyste ir netgi „teisėtu“ pagrobimu, tarptautinis vaikų pagrobimas yra nepilnamečio išvežimas iš savo namų į kitą šalį. Ši pagrobimo forma kelia problemų su teisinėmis sistemomis dėl daugybės jurisdikcijų, įstatymų ir teismų sistemų. Nors teisiniai aspektai sudėtingi, vyriausybės ėmėsi veiksmų bendradarbiauti, kad kovotų su tokio tipo pagrobimu ir pasiūlytų sprendimus aukoms. Ekspertai teigia, kad tokia prekyba žmonėmis turi rimtų padarinių ir fizinei bei psichinei vaiko būklei.
Tarptautinis vaikų pagrobimas įvyksta, kai suaugęs asmuo be teisėto vaiko globėjo leidimo per šalies sieną perveža vieną asmenį ar kelis asmenis. Šis įvykis nutinka, kai nepažįstami asmenys pagrobia vaikus, tačiau šis terminas dažnai reiškia daug sudėtingesnį šeimos reikalą. Daugeliu šių atvejų vaikus į kitą šalį išveža asmuo, turintis arba kažkada turėjęs globos teises, pavyzdžiui, vienas iš tėvų. Dėl galimų santykių vaikai ne visada paimami prieš jų valią, taip gerokai apsunkinant reikalus.
Prieštaringos jurisdikcijos yra pagrindinė kliūtis daugeliui teismų bylų, susijusių su tarptautiniu vaikų grobimu. Vaikų pagrobimo baudžiamasis persekiojimas vienoje šalyje dažnai skiriasi nuo to, kaip tai tvarkoma kitoje šalyje. Tai taip pat kelia abejonių dėl to, kuri šalis gali teisiškai išnagrinėti pagrobimo bylą, kai vaikas išvežamas per kelias sienas. Sumaištį didina tai, kad šalys apkaltintus pagrobėjus dažnai teisia atskirai ir gali padaryti visiškai skirtingas išvadas dėl kaltės ar nekaltumo.
Aštuntajame dešimtmetyje tai tapo tarptautine problema, dėl kurios kelios valstybės pradėjo dirbti kartu, kad išvengtų tarptautinių konfliktų dėl vaikų pagrobimo. Hagos konvencija buvo didžiausia tarptautinės pagrobimo teisės raida, paskatinusi daugelį šalių pradėti panašius procesus pagrobtiems vaikams gelbėti. Be to, ši Konvencija taip pat paskatino vyriausybes įsteigti vieną biurą, atsakingą už abipusį ryšį tarp šalių, dalyvaujančių pagrobimo bylose.
Be teisinių sunkumų, kuriuos kelia tarptautinės vaikų grobimo bylos, jos taip pat kelia pavojų dalyvaujantiems vaikams ne tik tiesioginiam jų saugumui ir gerovei, bet ir ilgalaikiams pagrobimo padariniams. Tokioje situacijoje susirūpinimą kelia fiziniai ir psichiniai padariniai, įskaitant depresiją, pyktį, atitrūkimą nuo bendruomenės, baimę būti apleisti. Dėl šių trumpalaikių ir ilgalaikių pavojų daugelis šalių vaikų pagrobimą, nesvarbu, ar tai tarptautinis, ar ne, laiko prievartos prieš vaikus forma.