Tarsorafija yra neinvazinė chirurginė procedūra, atliekama siekiant išlaikyti iš dalies užmerktus akių vokus. Pacientui, kuris negali užmerkti vienos akies dėl veido nervo paralyžiaus arba didelio patinimo dėl infekcijos, gali prireikti operacijos, kad būtų apsaugota jo ragena. Kai akių vokai negali užsimerkti patys, akis per daug išsausėja ir sudirgsta. Tarsorafija ir tolesnė priežiūra drėkinamaisiais akių lašais ir vaistais yra laikinas sprendimas. Paprastai procedūrą galima atlikti maždaug per pusvalandį ambulatoriškai.
Pacientai gali prarasti gebėjimą užmerkti akis, jei juos ištiks insultas, Belo paralyžius ar kitokia nervų paralyžiaus forma. Dėl užsikrėtusios ragenos pradurtos žaizdos ar pjūvio gali atsirasti didelis patinimas, dėl kurio akis gali išsipūsti ir mirksėti tampa sunku arba neįmanoma. Prieš pradėdami svarstyti tarsoragiją kaip tokių ligų gydymo būdą, gydytojai dažniausiai išbando vaistus, apsauginius kontaktinius lęšius, akių pleistrus ir kitus nechirurginius metodus. Operacijos būtinos tik pačiais rimčiausiais atvejais.
Prieš atliekant tarsorafijos procedūrą, pacientui į vokus suleidžiama vietinio anestetiko, dažniausiai lidokaino. Akių chirurgas dažnai tepa drėkinamuosius lašus ant atviros ragenos ir sterilizuoja akių vokų kampučius, vadinamus vokų plyšiais. Kiekviename plyšyje naudojama nuo trijų iki dešimties tikslių siūlių, kad iš dalies užmerktų akį. Įdėjus siūlus, chirurgas užtepa antibiotikų tepalą ir laikiną tvarstį ar pleistrą, kad pagreitintų gijimą. Skausmui ir patinimui malšinti gali būti paskirti vietiniai arba geriamieji priešuždegiminiai vaistai.
Pacientas paprastai gali nuimti pleistrą praėjus dviem ar trims dienoms po tarsorijos. Centrinis regėjimas paprastai lieka nepažeistas, tačiau periferinis matymas gali būti neryškus arba iš dalies užblokuotas siūlių. Svarbu, kad pacientas nuolat lašintų akių lašus, kad vis dar atvira akies dalis gautų pakankamai drėgmės.
Oftalmologas, atsižvelgdamas į pradinę operacijos priežastį ir atsigavimo kokybę, gali nustatyti, kada dygsniuoti saugu. Dauguma pacientų, sergančių laikinu paralyžiumi arba infekcinėmis ligomis, atgauna gebėjimą mirksėti greičiau nei per dvi savaites, o asmenims, turintiems rimtesnę negalią, gali tekti susiūti kelis mėnesius. Siūlų pašalinimo procedūra yra nesudėtinga ir paprastai nereikalauja ypatingos priežiūros. Pacientai, kurie gali mirksėti patys, paprastai atgauna periferinį regėjimą.