Kai žmonės galvoja apie galvijus, jie dažniausiai galvoja apie taurinus, nes jie plačiai paplitę visame pasaulyje fermose ir pieninėse. Kitos naminių galvijų rūšys – zebu – aptinkamos Pietryčių Azijos ir Afrikos dalyse. Ypač Europoje ir Amerikoje žmonės dažnai nežino, kad pasaulyje egzistuoja visiškai atskira naminių galvijų rūšis, nes jie taip gerai žino taurinų galvijus.
Tiek taurininiai galvijai, tiek zebusai yra kilę iš aurochų, laukinių galvijų, kadaise klajojusių po Europą ir Aziją. Įrodymai rodo, kad abi rūšys taip pat išsivystė Indijoje, o taurininiai galvijai tikriausiai buvo toliau tobulinami Europoje. Tauriniai galvijai auginami ir pienui, ir mėsai, o kartais naudojami ir kaip traukiami gyvuliai, nors tai gana neįprasta. Jie labai skiriasi dydžiu ir kūno struktūra, kai kurie taurininiai galvijai yra liesi ir kampuoti, o kiti yra apkūnūs ir apvalūs, o tai atspindi skirtingą jų paskirtį.
Yra tam tikrų ginčų dėl taurino galvijų mokslinio pavadinimo. Iš pradžių buvo naudojamas Bos taurus, o aurochai buvo žinomi kaip Bos primigenius, o zebu – kaip Bos indicus. Tačiau tiriant šiuos gyvūnus paaiškėjo, kad iš tikrųjų jie visi gali priklausyti tos pačios rūšies Bos primigenius, o šermukšniai, zebu ir tauriniai galvijai yra skirtingi porūšiai, tokiu atveju taurininiai galvijai turėtų būti žinomi kaip Bos primigenius taurus. Ši diferenciacija gali atrodyti menka, bet svarbi, nes atspindi šių galvijų genetinį paveldą.
Naminiai galvijai Europoje buvo auginami šimtmečius ir buvo sukurta daugybė labai skirtingų veislių: nuo švelnių melžimui skirtų marškinėlių iki didelių angusų jautienos. Istoriškai galvijų nuosavybė dažnai buvo turto ženklas, nes tauriniams galvijams išlaikyti reikia daug išteklių, skirtingai nei avims ir ožkoms. Tauriniai galvijai taip pat yra jautresni nei zebusai, jie yra labiau jautrūs stresui, ligoms, sausrai ir blogoms mitybos sąlygoms.
Net ir šiandien galvijų nuosavybė ir galvijų produktų vartojimas yra statuso simbolis daugelyje pasaulio regionų. Gamtosaugininkams tai kėlė tam tikrą susirūpinimą, nes galvijai gali būti labai kenksmingi aplinkai, ypač kai iškertami vietiniai miškai, kad galvijams būtų vietos. Kai kurie biologai taip pat nerimauja dėl didėjančio taurininių galvijų veislių homogeniškumo, perspėdami, kad kai kurios retos, neįprastos ir ypatingos galvijų veislės be įsikišimo gali būti prarastos amžiams.