Tempimo bandymas, taip pat žinomas kaip tempimo bandymas, tikrina medžiagos stiprumą. Tai mechaninis bandymas, kai medžiaga veikiama traukimo jėga iš abiejų pusių, kol mėginys pakeičia formą arba sulūžta. Tai įprastas ir svarbus bandymas, suteikiantis įvairios informacijos apie bandomą medžiagą, įskaitant medžiagos pailgėjimą, takumo tašką, tempimo stiprumą ir ribinį stiprumą. Šie bandymai dažniausiai atliekami su tokiomis medžiagomis kaip metalai, plastikai, mediena ir keramika.
Medžiagos pavyzdžio tempiamasis stipris apibūdina, kaip jis reaguoja, kai jis yra įtemptas. Įvertinę pakeitimus, inžinieriai gali nustatyti įvairius dalykus apie medžiagą, o tai padeda nustatyti, ar tai tinkamas pasirinkimas pagal jų turimą paskirtį. Be to, ar keičiasi medžiagos forma, tempimo bandymas taip pat parodys medžiagos „galutinį stiprumą“ – didžiausią tempimo apkrovą, kurią medžiaga gali atlaikyti. Jis taip pat atskleidžia medžiagos „takumo tašką“, kuris yra įtempimo, dėl kurio mėginys sugenda arba sugenda, kiekis.
Testavimo sistemose naudojami įvairūs matavimo vienetai. Tarptautinė vienetų sistema arba SI rekomenduoja tempimo stiprumui apibūdinti naudoti paskalius (Pa) arba niutonus kvadratiniam metrui (N/m2). Jungtinėse Valstijose daugelis inžinierių tempimo stiprumą matuoja kilo svarais kvadratiniame colyje (KSI).
Tempimo bandymo mašinos buvo komerciškai naudojamos nuo 1800-ųjų pabaigos. Pirmieji buvo valdomi rankomis, tačiau šiuolaikinėse versijose, kurios naudojamos komerciškai, gali būti kompiuterių ir labai jautrių elektrinių komponentų. Šios pažangesnės mašinos leidžia mokslininkams ir inžinieriams gauti itin tikslius matavimus.
Be specialių mašinų, kurios tikrina tik tempimo stiprumą, yra universalios įrangos, vadinamos universaliosiomis testavimo mašinomis (UTM). Šie UTM gali atlikti įvairius testus nepalankiausiomis sąlygomis, įskaitant lenkimo ir suspaudimo bandymus, naudojant vieną medžiagos pavyzdį.
Tempimo bandymai yra gyvybiškai svarbūs daugelyje pramonės šakų, įskaitant mechaninę inžineriją, konstrukcijų inžineriją ir architektūrą. Pavyzdžiui, pastato projekto planavimo etape šie specialistai paprastai apskaičiuoja įtempius, kuriuos gali patirti pastatas. Norint užtikrinti stabilią konstrukciją, tuomet reikia parinkti tinkamas statybines medžiagas, kurios tuos įtempius atlaikytų nesulūždamos.