Tarša yra pasaulinis susirūpinimas, kuris tapo beveik visų vyriausybių visame pasaulyje problema. Nors visi, gyvenantys planetoje, ir tie, kurie dar gims, moka už taršą metaforine prasme, vyriausybės turėjo parengti įstatymus, reglamentuojančius, kas mokės už taršą realaus pasaulio doleriais. Daugelis vyriausybių, spręsdamos taršos išlaidas, taiko principą „teršėjas moka“. Pagrindinė principo „teršėjas moka“ koncepcija yra ta, kad asmuo arba subjektas, atsakingas už taršos veiksmą ar jos pasekmes, turėtų būti atsakingas už su tarša susijusias išlaidas.
Taršos klausimas yra palyginti naujas politikos ir vyriausybės teisės aktų požiūriu. Dar XX amžiuje pramonės šakos reguliariai teršė atmosferą, vandenynus ir gruntinius vandenis, o vyriausybės įsikišimas ar teisinis poveikis buvo labai mažas. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose Amerikoje susiformavus socialiniam sąmoningumui, atsirado supratimas apie planetos, kurioje gyvename, trapumą – tai, ką daugelis mokslininkų ir aplinkosaugininkų jau kurį laiką bandė pabrėžti. Didėjant supratimui apie neigiamą žmogaus sąveikos su aplinka poveikį, vyriausybės visame pasaulyje pradėjo priimti teisės aktus, kuriais siekiama užkirsti kelią taršai, kurių didžioji dalis buvo grindžiama principu „teršėjas moka“.
Iš esmės pagal principą „teršėjas moka“ teršėjai, paprastai įmonė ar organizacija, yra teisiškai atsakingi už visas išlaidas, susijusias su jų sukeltos taršos pašalinimu. Be to, jie taip pat yra atsakingi už bet kokias pasekmes, atsirandančias dėl taršos. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose Visapusiškas aplinkosaugos atsako, kompensavimo ir atsakomybės įstatymas, paprastai vadinamas Superfund, yra federalinis įstatymas, reikalaujantis, kad atsakinga šalis sutvarkytų pavojingų atliekų aikšteles.
Tarptautiniu lygmeniu principas „teršėjas moka“ buvo pagrindinis principas, paminėtas Rio de Žaneiro deklaracijoje dėl aplinkos ir plėtros, paprastai sutrumpintoje į Rio deklaraciją. Rio deklaracija buvo pristatyta Jungtinių Tautų Žemės viršūnių susitikime 1992 m. Tarp 27 Rio deklaracijoje įtvirtintų principų principą „teršėjas moka“ galima rasti 16 principe.
Kalbant apie asmeninį lygmenį, daugelis vyriausybių įdiegė praktiką, kuri apdovanoja aplinką tausojančius vartotojus ir apmokestina tuos, kurie to nedaro. Ši praktika užsitarnavo „feebates“ pavadinimą. Pavyzdžiui, Kalifornijoje 2008 m. buvo pateiktas įstatymo projektas, žinomas kaip „Švaraus automobilio nuolaidų programa“, pagal kurį nustatomas mokestis už transporto priemonių, išmetančių daug anglies dvideginio, pirkimą. Tada ji naudoja šias lėšas, kad suteiktų nuolaidą vartotojams, perkantiems aplinką tausojančias transporto priemones.