Tiesioginė kalba yra rašymo būdas, naudojamas personažų ar žmonių kalbai pavaizduoti tiesiogiai cituojant jų žodžius. Apskritai sakinys su tiesiogine kalba identifikuoja kalbėtoją ir įtraukia ištartus žodžius kabutėse. Pavyzdžiui, sakinys „Vyras pasakė: „Rytoj planuoju eiti į prekybos centrą““ tiesiogiai cituoja to, ką pasakė vyras. Kita vertus, netiesioginėje kalboje pateikiama kalbos prasmė, tačiau tikslūs žodžiai nepateikiami kabutėse. „Vyras sako, kad rytoj planuoja eiti į prekybos centrą“ – tai netiesioginės kalbos pavyzdys.
Rašytojas gali norėti naudoti tiesioginę kalbą dėl įvairių priežasčių. Tiesioginės kalbos vartojimas parodo skaitytojui, kad rašytojas pateikia ne kažkieno kalbos interpretaciją, o pateikia tikslius kalbėtojo vartojamus žodžius. Tai taip pat šiek tiek atitolina skaitytoją nuo rašytojo, nes skaitytojas gali interpretuoti tikslius kalbėtojo žodžius, nejausdamas, kad rašytojas veikia kaip tarpininkas tarp veikėjo ir skaitytojo. Tai leidžia skaitytojui šiek tiek sustabdyti netikėjimą grožiniais kūriniais. Tiesioginės citatos taip pat gana paplitusios negrožinėje literatūroje, nes tai padeda užtikrinti, kad rašytojas netyčia neteisingai perteiktų tikrojo žmogaus kalbą ar prasmę.
Taip pat yra daugybė priežasčių, kodėl rašytojas kai kuriose situacijose vengia tiesioginės kalbos. Tam tikrame teiginyje ar pokalbyje vartojami konkretūs žodžiai ne visada yra svarbūs, o netiesioginis kalbos pateikimas dažnai yra veiksmingesnis. Kitais atvejais rašytojas nori priminti skaitytojui apie savo tarpininkavimą, dažnai meniniais tikslais. Literatūros ir poezijos rašytojai dažnai turi atsižvelgti į savo rašymo ritmą ir srautą. Naudojant kabutes ir eilučių lūžius tiesioginėje kalboje, ritmas yra gana grubus, todėl kai kurie rašytojai naudoja netiesioginę kalbą, kai būtinas sklandus ritmas.
Daugeliu atvejų tiesioginė kalba taip pat naudojama veikėjų mintims pavaizduoti. Šis metodas rodo, kad rašytojas pažodžiui cituoja veikėjo minčių srautą. Taip pat naudojami įvairūs kiti metodai, įskaitant įprastus netiesioginės kalbos metodus, veikėjų minčių kursyvą ar tiesiog bendro minčių dalyko nurodymą. Tiesioginė kalba, skirta mintims reprezentuoti, skaitytojams rodo, kad pasakotojas turi galią ir viziją aiškiai ir tiesiogiai matyti veikėjų protus.