Tikbalangas yra mitinė būtybė, randama Filipinų folklore. Jis apibūdinamas kaip pusiau arklio, pusiau žmogaus hibridas. Priešingai nei vakarietiški kentaurai, sakoma, kad tikbalangas turi arklio galvą, o kartais ir kanopas, o kūną – aukšto ir raumeningo žmogaus. Sakoma, kad tikbalango kojos yra tokios ilgos, kad atsisėdus jo keliai pakyla aukščiau už galvą.
Yra daug istorijų ir įsitikinimų apie tikbalangą, kai kurie iš jų netgi prieštaringi. Pavyzdžiui, iš šiaurės kilęs prietaras byloja, kad tikbalangas yra išdykęs padaras ir dažnai išdaigai pasiklydusius keliautojus. Vienas iš mėgstamiausių jos triukų yra priversti aukas pasiklysti, kol jos išprotės. Sakoma, kad vienintelis būdas išsivaduoti nuo tikbalango kontrolės – apversti marškinius.
Kitos legendos tikbalangą vaizduoja kaip nakties pabaisą, kurios akys švyti raudonai. Ši tikbalango versija rodo, kad jis yra baisus padaras, keliantis realų pavojų žmonėms. Manoma, kad supykęs – ir lengvai supyksta – kanopomis trypia žmones, kol šie numiršta. Šiose pasakose tikbalangą visada lydi degančių plaukų smarvė ir jis rūko didelius cigarus.
Kad ir koks tikbalangas būtų, visuotinai sutariama, kad prijaukintas tikbalangas tampa puikiu tarnu, kuris padarys viską, ką šeimininkas liepia. Tačiau dėl tinkamo būdo sutramdyti tikbalangą diskutuojama. Kai kas sako, kad paslaptis slypi tankiuose plaukų karčiuose, kuriuose slepiasi trys neįprastai ilgos ir stiprios sruogos. Nuskynus vieną iš šių sruogų, tikbalangas tampa prijaukintas. Kiti reikalauja fiziškesnio požiūrio, kuris apima šokinėjimą padarui ant nugaros ir smaugimą, kol jis pasiduos.
Senose kaimo vietovėse vis dar šnabždasi apie tikbalango tuoktuves, kai staiga užklupus lietui danguje plieskia saulė. Įdomu tai, kad nė viename mite apie moterišką tikbalangą neužsimenama, todėl kas gali būti nuotaka, galima spėlioti.