Kodėl aš gimiau? Kodėl mes čia? Tai, be abejo, dažniausiai per visą istoriją užduodami klausimai, kuriuos užduoda vaikai ir mokslininkai. Atsakymai į tokius klausimus apie tikrąją gyvenimo prasmę yra beveik begaliniai ir gali būti gaunami iš bet kurios disciplinos, pavyzdžiui, filosofijos, psichologijos, dvasingumo, mokslo ir religijos.
Tikroji gyvenimo prasmė yra religinis atsidavimas.
Daugelis žmonių pasaulyje mano, kad jų tikrasis tikslas yra atsidavimas savo religijai. Beveik visos religijos turi antgamtinę būtybę. Manoma, kad pasekėjai turi susijungti su aukštesne jėga ir daryti gerus darbus dievybės ar kūrėjo vardu, kurie bus naudingi žmonijai. Ateizmas laikosi priešingos pozicijos; kad nėra antgamtinės būtybės ar Kūrėjo. Ateistinės pažiūros paprastai išreiškia, kad gyvenimas yra išsivystęs, ir ieško nereliginių prasmių, paaiškinančių tikrąjį gyvenimo tikslą. Auksinė taisyklė, pagal kurią žmonės turi elgtis su kitais taip, kaip elgtųsi su savimi, yra tvirtas tikslas daugelyje religijų, tokių kaip krikščionybė, judaizmas, islamas, musulmonai ir džainizmas, taip pat budizmas.
Tikroji gyvenimo prasmė dažniausiai yra biologinė.
Kai kurie žmonės mano, kad gyvenimo tikslas yra tęsti žmoniją per dauginimąsi. Kadangi gyvenimo pabaiga yra mirtis, jie teigia, kad svarbiausia sukurti daugiau žmonių. Priešingu atveju žmonija nustotų egzistuoti.
Humanistinis požiūris į gyvybės klausimą yra toks, kad jis daugiausia susijęs su žmonijos reprodukcija ir plėtra. Yra įvairių tipų ir pozicijų tų, kurie save vadina humanistais, tačiau dauguma humanistinių pažiūrų mano, kad individualus tikslas yra gebėjimas prisitaikyti prie visos žmonijos poreikių.
Daugelis humanistų išreiškia požiūrį, kad tikroji gyvenimo prasmė yra mūsų ryšys su kitais: biologiniu, socialiniu ir kultūriniu. Svarbu pažymėti, kad daugelis humanistų, kurie žmones laiko nuolat besivystančia būtybe, tikrąjį gyvenimo tikslą mato kaip tą, kuris gali pasikeisti.
Tikroji gyvenimo prasmė yra kuo geriau išnaudoti gyvenimą asmeniniu lygmeniu.
Vienas atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą yra tas, kad žmonės čia tiesiog džiaugiasi gyvenimu ir siekia laimingo egzistavimo. Vienos gydytojas Sigmundas Freudas, išradęs psichologinės terapijos metodą, žinomą kaip psichoanalizė, pavadino šį požiūrį malonumo principu. Pagrindinė šios pozicijos idėja yra ta, kad žmonija turi patirti maksimalų malonumą ir minimalų skausmą.
Humanistinė psichologijos šaka, labiausiai siejama su Abraomu Maslowu ir Carlu Rogersu, išaugo iš poreikio turėti asmeniškesnę prasmę, nei manyta Freudo psichoanalizė. Humanistiniai psichologai sutelkia dėmesį į individualų potencialą ir gyvenimo tikslą. Daugelis žmonių mato asmeninius laimėjimus ir savo vietos didesniame pasaulyje tikslą, kad išlaikytų pagrindinę savo gyvenimo prasmę.
Egzistencialistai laikosi filosofinio požiūrio, kad žmonės priima individualius pasirinkimus šioje egzistencijoje, vadinamoje gyvenimu. Prancūzų egzistencialistas Jeanas Paulas Sartre’as sakė: „Žmogus yra ne kas kita, kaip tai, ką jis sukuria iš savęs“. Atsižvelgiant į tai, asmeninė laisvė gali būti vertinama kaip turinti teigiamų ir neigiamų pasekmių, priklausomai nuo pasirinkimo.
Tikrasis gyvenimo tikslas yra tobulinti žmoniją arba padėti jai.
Daugelis žmonių mano, kad tikroji gyvenimo esmė yra būti atlaidžiam, dėkingam ir padėti kitiems. Šioje pasaulėžiūroje dažnai pateikiama nuomonė, kad žmonija turėtų padėti užbaigti kančias ir siekti visų žmonių lygybės bei žmogaus teisių. Šiuo požiūriu prasmingas gyvenimo tikslas apima norą bent dalį savo gyvenimo skirti prasmingiems užsiėmimams, kurie naudingi tiems, kuriems jos reikia.
Gali būti daug variantų, ką iš tikrųjų reiškia padėti kitiems. Daugelis žmonių gali jausti atsakymą į jų gyvenimo prasmę – prisidėti prie visuomenės savo darbu. Kiti gali manyti, kad svarbu padėti atrasti technologinę ar kitokią pažangą, kuri padėtų teigiamai žmonijos pažangai. Kai kurie žmonės savo principų laikymąsi gali laikyti svarbiausiu gyvenimo tikslu.
Transhumanizmas yra mąstymo mokykla, teigianti, kad gyvenimo prasmė yra tobulinti žmogaus kūną pratęsiant tą gyvenimą. Transhumanistai siekia psichikos ir fizinės žmonijos patobulinimų, pavyzdžiui, technologinės pažangos, susijusios su senėjimo proceso sustabdymu. Transhumanistinės pažiūros teigia, kad nuo tada, kai gyvybė prasidėjo evoliucijos metu, išsivystę žmonės turi kontroliuoti ir išplėsti gyvenimo kokybę.
Pats klausimas beprasmis.
Kai kurie žmonės atsako, kad nėra prasmės net bandyti rasti tikrąjį gyvenimo tašką, nes klausimas yra toks gilus. Šis požiūris teigia, kad žmonija niekada nesugebės rasti atsakymo (-ų), todėl pats klausimas netenka prasmės. Kiti mano, kad klausimas, koks tikrasis gyvenimo tikslas yra beprasmis, nes į gyvenimą žiūri kaip į egzistenciją, neturinčią gilios prasmės.
Loginis pozityvistinis požiūris į filosofiją, dar vadinamas loginiu empirizmu, apima ir empirizmą, ir racionalizmą. Empirizmas teigia, kad žinias galima įgyti stebint įrodymus. Racionalizmas pabrėžia, kad vien empirizmo neužtenka visiškoms žinioms suteikti, todėl reikalingas patikrinimas.
Loginis pozityvistinis požiūris į kažko, kas laikoma prasminga, patikrinimą, yra ta, kad kažkas turi būti logiškai arba kognityviai nustatyta, kad tai būtų tiesa. Kadangi loginis pozityvistinis patikrinamumo kriterijus negali įrodyti atsakymo į klausimą, kokia yra tikroji gyvenimo prasmė? pozityvistai linkę į klausimą žiūrėti kaip beprasmį. Šį požiūrį kritikavo tokie filosofai kaip Karlas Poperis, kuris manė, kad falsifikuojantis kriterijus turėtų būti naudojamas tikrinant tikrus teiginius, o ne pasikliaujant vien patikrinamumo kriterijumi.
Nėra prasmės, kodėl mes esame čia.
Vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’s požiūris į nihilizmą panaikina žmogaus egzistencijos prasmę. Nihilizmas pavadintas dėl žodžio nihil, kuris lotyniškai reiškia nieko. Nietzsche laikė, kad krikščionybės rūpestis pomirtiniu gyvenimu yra stipresnis nei jos užsiėmimas gyvybe Žemėje, todėl gyvenimo prasmę jis laikė tuščia.
Prancūzų filosofas ir mokslininkas Rene Descartesas tvirtina, kad gyvenimas gali būti net ne tikras, o tik svajonė. Jis abejoja mūsų fizinio kūno tikrove. Kai kurie žmonės laikosi nuomonės, kad tikroji žmonijos atsiradimo prasmė yra atsitiktinumo arba atsitiktinumo rezultatas.
Net kai kurie iš daugelio atsakymų į klausimus apie tikrąją žmogaus egzistencijos prasmę gali paskatinti mūsų mintis mąstyti įdomių klausimų. Pavyzdžiui, galime pagalvoti, kaip mūsų atsakymai pasikeistų, atsižvelgiant į dabartinį mūsų požiūrį į likimą. Ar mūsų likimas jau nulemtas mums gimus ir ar leidžiame tam kažkaip įvykti? O gal mes pasirenkame savo likimą augdami iš savo patirties? Vienas iš būdų tobulėti ieškant prasmės yra būti atviriems kitų perspektyvoms ir požiūriams, ieškant tikrosios prasmės – tai gali tik suartinti žmoniją.