Tinea manuum yra užkrečiamas odos bėrimas, kurį sukelia dirvožemyje randami grybai ir kuris dažniausiai plinta per gyvūnus arba per kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu. Jis gali išsivystyti ant delnų arba tarp pirštų – dažniausiai tik vienoje rankoje. Panašiai kaip ir nuo pėdos grybelio, pėdų bėrimas gali atrodyti raukšlėtas ir raudonas, niežti arba nudeginti. Kartais infekcija painiojama su psoriaze ar egzema, nes bėrimas gali atrodyti panašus.
Grybelis yra tinea manuum forma, randama dirvožemyje ir perduodama gyvūnų, ypač kačių. Apvalaus bėrimo išorinės briaunos paprastai yra iškilusios, o viduryje – normali oda. Grybeliu dažniau serga vaikai, kurie žaidžia purve ir dažnai bendrauja su augintiniais, tačiau šia infekcija užsikrečia ir sodininkai.
Galvijai, arkliai ir kiti gyvūnai taip pat gali užsikrėsti tinea manuum, o tai kelia pavojų medžiotojams ir ūkininkams. Prakaituojančius drabužius reikia nusivilkti po darbo šalia ūkinių gyvūnų arba po medžioklės, nes šios rūšies grybai klesti drėgnose vietose. Kiekvienas, turintis atvirą opą, yra jautresnis grybelių sporoms, nes jos gali lengviau patekti į odą per žaizdą.
Dažnesnė tinea manuum forma atsiranda dėl grybelių, kurie plinta kontaktuojant su asmeniu arba liečiant užkrėstus objektus. Pūslelės dažniausiai susidaro ant delnų ir dažnai dega bei niežti. Jie gali pasirodyti sankaupomis ir nulupti arba išsiskirti skysčiu. Šios opos taip pat gali kraujuoti, jei oda tampa sausa arba įtrūkusi.
Tinea manuum yra reguliariai gydomas priešgrybeliniais kremais ar tepalais. Paprastai užtrunka apie mėnesį, kol bėrimas visiškai užgyja ir žmogus nebėra užkrečiamas. Esant sunkiems bėrimams, kurie prasiskverbia giliai į odą, kartais skiriami geriamieji vaistai. Jei bėrimas užsikrečia, kartu su priešgrybeliniais kremais galima vartoti antibiotikus.
Užsikrėtimo galima išvengti kruopščiai išdžiovinus odą po vonios ar dušo. Talko milteliai taip pat gali padėti išlaikyti odą sausą drėgname klimate. Kad grybelis neplistų, drabužiais, rankšluosčiais, sodo įrankiais ir kitais užkrėstais daiktais dalytis negalima. Paviršiai, kuriuos liečia užsikrėtęs asmuo, turi būti švarūs, o dažnas rankų plovimas gali padėti sustabdyti ligos plitimą.
Veterinarijos gydytojas gali skirti vaistų, skirtų naminiams gyvūnėliams gydyti, kad išvengtų grybelio plitimo jų savininkams. Šunims paprastai atsiranda suragėjusių opų požymių ir plaukų slinkimo. Kartais katės gali nešioti grybelį, nerodydamos jokių infekcijos simptomų. Gydant grybelius, naminių gyvūnėlių naudojami priežiūros įrankiai ir patalynė turi būti dezinfekuojami.