Tinklo virtualizavimas yra metodas, naudojamas kompiuterių tinklo ištekliams sujungti į vieną platformą, žinomą kaip virtualus tinklas. Tai pasiekiama naudojant programinę įrangą ir paslaugas, leidžiančias dalytis saugykla, pralaidumu, programomis ir kitais tinklo ištekliais. Ši technologija naudoja metodą, panašų į virutalizacijos procesą, naudojamą virtualioms mašinoms imituoti fiziniuose kompiuteriuose. Virtualus tinklas visą tinklo aparatinę ir programinę įrangą traktuoja kaip vieną išteklių rinkinį, kurį galima pasiekti nepaisant fizinių ribų. Paprastais žodžiais tariant, tinklo virtualizavimas leidžia kiekvienam įgaliotam vartotojui dalytis tinklo ištekliais iš vieno kompiuterio.
Yra dvi tinklo virtualizacijos formos – išorinė ir vidinė. Išorinis virtualizavimas paprastai sujungia kelis tinklus arba jų dalis į vieną virtualų objektą. Vidinė virtualizacija suteikia visos sistemos bendrinimo ir kitas tinklo funkcijas programinės įrangos konteineriams, kurie veikia kaip tinklo programinės įrangos komponentų prieglobos aplinka vienoje fizinėje sistemoje. Išorinė įvairovė yra dažniausiai naudojamas virtualių tinklų kūrimo būdas. Pardavėjai, platinantys šiuos virtualizacijos įrankius, paprastai siūlo vieną ar kitą formą.
Tinklo virtualizacija nėra visiškai nauja koncepcija. Tiesą sakant, virtualius privačius tinklus (VPN) tinklo administratoriai plačiai naudoja daugelį metų. Virtualieji vietiniai tinklai (VLAN) taip pat yra dažnas tinklo virtualizacijos variantas. Abu yra pavyzdžiai, kaip didelė kompiuterių ryšio metodų pažanga leido tinklams nebeapriboti geografinių linijų.
Organizacijos gali naudoti tinklo virtualizavimą dėl daugelio priežasčių, tačiau daugelis tai daro, nes tai leidžia tinkinti ir lengvai naudoti tinklą. Virtualizacija gali suteikti tinkintą prieigą, leidžiančią administratoriams paskirstyti svarbias tinklo paslaugas, tokias kaip pralaidumo ribojimas ir paslaugų kokybė (QoS). Jis taip pat gali užtikrinti konsolidavimą, nes į vieną virtualų tinklą galima sujungti daugybę fizinių tinklų, o tai leidžia supaprastinti ir supaprastinti valdymą.
Tinklo virtualizacija turi tam tikrų trūkumų. Galbūt labiausiai pastebima tai, kad, kaip ir serverio virtualizavimas, jis gali sukelti didesnį sudėtingumą, be papildomų našumo išlaidų. Tai taip pat reikalauja aukštesnių tinklo administratorių ir vartotojų įgūdžių.
Sėkmingai tinklo virtualizacijai reikia apgalvoto planavimo. Taip yra visų pirma todėl, kad ji nebuvo taip plačiai naudojama kaip tradicinė aparatinės įrangos virtualizacija – koncepcija, kilusi dar 1960 m. Daugelis organizacijų nusprendžia planuoti ir įdiegti technologiją etapais, dažnai nuspręsdamos pradėti nuo neesminių IT aplinkos aspektų. Ši strategija dažnai naudojama siekiant sumažinti trikdžius ir suteikti organizacijai galimybę nustatyti virtualizacijos vertę prieš ją diegiant visame tinkle.