Dėmesio stokos ir hiperaktyvus sutrikimas, arba ADHD, yra elgesio ir neurologinė būklė, kuri gali labai sutrikdyti tiek pacientą, tiek jo šeimą. Paprastai mokyklinio amžiaus vaikams ADHD yra potencialiai rimta problema, kuriai dažnai reikia kruopštaus planavimo ir gydymo. ADHD elgesį dažnai sunku klasifikuoti, ypač todėl, kad jis lengvai supainiojamas su įprasta vaikų aktyvia veikla. Kai kurie simptomai neabejotinai progresuoja, nei paprastas didelis energijos kiekis, todėl juos reikia atidžiai apsvarstyti, jei jie tampa dažni arba įprasti.
Tipiškam ADHD elgesiui būdingos kelios problemų ar simptomų grupės. Nedėmesingumas ir hiperaktyvumas yra dvi pagrindinės kategorijos, kurios gali pasireikšti skirtingai. Simptomai, būdingi neatidumui, yra išvaizda, kad žmogus neklauso, nesugebėjimas laikytis nurodymų ar laikytis nurodymų ir lėtinis užmaršumas. Tai taip pat siejama su pernelyg susikaupusiu elgesiu, kai žmogus taip susikoncentruoja ties vienu dalyku, kuris gali negirdėti, nematyti ar nepastebėti kitų aplinkinių dalykų.
Hiperaktyvus ADHD elgesys yra labai dažnas su vaikais susijusiais atvejais. Per didelis jaudinimasis, nuoseklių pokalbių problemos ir sunkumai ilgai sėdėti gali būti simptomai, susiję su ADHD. Hiperaktyvumas dažnai lengvai pastebimas klausantis, kaip žmogus kalba; vaikas ar suaugęs, sergantis ADHD, gali kalbėti ilgais monologais, bet nelogiškai arba dideliu greičiu šokinėti nuo temos prie temos. Taip pat įprastas ADHD elgesys yra nesugebėjimas išklausyti kito žmogaus pokalbio metu arba leisti kitiems užbaigti sakinius prieš kalbėdamas.
Visiems, kurie kada nors praleido laiką su vaikais, daugelis simptomų gali atrodyti kaip įprasto vaiko elgesio sinonimai. Tačiau ADHD gali būti gana varginantis pacientus, tačiau daugelis nori turėti galimybę susikaupti ar atkreipti dėmesį ir negali. ADHD elgesys taip pat gali atstumti bendraamžius ir mokytojus, todėl vaikas, kenčiantis nuo šios būklės, jaučiasi izoliuotas, kvailas ar nepopuliarus.
ADHD įvertinimą paprastai atlieka apmokytas psichikos sveikatos specialistas, naudodamas įvairius metodus, kad nustatytų problemos pobūdį. Terapeutas gali atlikti daugybę testų ar iššūkių, kad galėtų stebėti paciento reakciją ir nustatyti aiškius elgesio būklių požymius. Kai specialistas supras problemas, gali būti rekomenduoti įvairūs gydymo kursai, kurie padės pacientui ir jo šeimai susidoroti su bet kokiais simptomais.
Daugeliu atvejų elgesio modifikavimo metodai gali būti labai naudingi žmonėms, turintiems ADHD elgesį. Suteikdami pacientui stresą mažinančią veiklą, kuri gali sumažinti nerimą, hiperaktyvius impulsus ir energijos perteklių, gali padėti jam išlikti ramiems ir susikaupusiems. Nuolatinis gydymas dažnai skiriamas siekiant padėti pacientui susidoroti su besitęsiančiais klausimais, taip pat stebėti bet kokias naujas kylančias problemas.
Sunkesniais atvejais gali būti rekomenduojama vaistų terapija, padedanti susidoroti su ADHD elgesiu. Tai gali būti labai prieštaringa, ypač tais atvejais, kai kalbama apie mažus vaikus. Kai kurie ekspertai mano, kad ADHD yra bendra diagnozė daugeliui subtilių problemų ir gali sukelti per daug vaistų bei rimtų psichinių ir fiziologinių problemų vėliau gyvenime. Kiti mano, kad kruopštus stebėjimas ir mažos vaistų dozės gali būti veiksmingas gydymas sunkiais ADHD atvejais ir gali būti vienintelis būdas tinkamai subalansuoti smegenų chemiją.