Gramatikoje progresyvioji praeitis yra veiksmažodžio forma, nurodanti veiksmą, kuris vyko tam tikrą laikotarpį prieš įvykstant kitam įvykiui. Jis taip pat vadinamas praeities tobulu tęstiniu. Anglų kalboje praeitis tobulas progresyvus sudaromas iš „had been“ ir progresyvaus laiko, kaip „buvo dainavęs“.
Anglų kalbos veiksmažodžiai gali turėti ir laiką, nurodantį, kada įvyko veiksmas, ir aspektą, nurodantį veiksmo tipą. Griežtai kalbant, vieninteliai du anglų kalbos laikai yra esamasis ir praeitis; visi kiti laiko rodikliai formuojami pagalbiniais veiksmažodžiais arba per veiksmažodžio aspektą. Du anglų kalbos veiksmažodžių aspektai yra tobuli ir progresyvūs. „Tobulas“ reiškia užbaigtą veiksmą, o „progresyvus“ reiškia, kad veiksmas tęsiasi tam tikrą laikotarpį. Kaip rodo pavadinimas, praeities tobulas progresyvus yra būtajame laike ir jungia abu aspektus – tobulą ir progresyvų.
Progresyvusis praeitis tobulas dažnai randamas sakiniuose su dviem sakiniais. Vienas iš sakinių paprastai yra paprastasis būtasis laikas, tai reiškia, kad jis neturi jokio aspekto. Pvz., „Jonas bėgo valandą, kol nukrito“ apima praeities tobulą progresyvų žodį „buvo bėgęs“, o paprastą praeitį „nukrito“. Tai rodo, kad bėgimo veiksmas buvo progresyvus, o tai reiškia, kad jis įvyko per tam tikrą laikotarpį, bet buvo ištobulintas arba baigtas tuo metu, kai įvyko kitas veiksmas – kritimas. Sąlygos taip pat gali būti pakeistos, pavyzdžiui: „Prieš krisdamas Jonas bėgo valandą“.
Kaip ir kitos veiksmažodžio formos, progresyvusis praeitis tobulas taip pat gali būti formuojamas neigiamai arba apverstas į klausimą. Kad susidarytų negatyvas, tarp „buvo“ ir „buvo“ įterpiamas žodis „ne“: „Jonas nebėgo ilgai prieš nukritęs“. Klausimo forma: „Ar Jonas ilgai bėgo? daroma dedant temą – šiuo atveju „Jonas“ – tarp „turėjo“ ir „buvo“.