Toksiškas turtas yra turtas, kuriam nėra pirkėjų ir dėl to nėra aiškios vertės. Hipoteka užtikrinti vertybiniai popieriai ir antrinės rizikos paskolos yra du dažnai minimi toksiško turto pavyzdžiai. 2000-ųjų pradžios pasaulinės ekonomikos krizės metu toksiškas turtas tapo didžiuliu susirūpinimu, ypač Jungtinėse Valstijose, kur toks turtas paskatino radikalų laisvą Amerikos ekonomikos nuosmukį, nes finansų pramonė bandė su juo susidoroti.
Šis turtas tam tikru metu turėjo vertę, ir daugelis žmonių teigia, kad jie vis dar turi vertę, net jei niekas jo nepirks. Problema ta, kad kai bankas įsigyja daug toksiško turto, šis turtas padidina banko buhalterinės apskaitos vertę, tačiau jokiu būdu neprisideda prie banko finansinės padėties. Kitaip tariant, bankas turi daug pinigų popieriuje, bet realiai negali parduoti savo toksiško turto, todėl turi minimalų likvidumą.
Tuo metu, kai jie sukuriami, daugelis toksiško turto yra didelės vertės ir laikomi didelio pajamingumo ir didelės rizikos investicijomis. Konservatyvesnės pozicijos bankai dažnai stengiasi išvengti toksiško turto įsigijimo, tačiau tai gali būti sudėtinga, kai toks turtas sujungiamas su mažesnės rizikos investicijomis ir parduodamas kaip paketas. Taip buvo su daugeliu hipoteka užtikrintų vertybinių popierių, dėl kurių bankai buvo priversti pirkti mišrų turtą.
Jei bankas bus perkrautas toksiško turto, jis gali nesugebėti reaguoti į pokyčius rinkoje ar aptarnauti savo klientus. Tai gali sukelti susirūpinimą banko klientams, kurie, reaguodami į banko nestabilumą, gali panikuoti ir banką paversti nestabilesniu procese. Tokiais atvejais geriausias banko žingsnis yra pabandyti atsikratyti toksiško turto, tačiau jam gali būti sunku tai padaryti, nes nepavyksta rasti pirkėjų.
Kai kurie investuotojai gali savanoriškai perimti pavojingą turtą už dalį nominalios vertės, derėdamiesi dėl to, kad turtas kada nors ateityje vėl bus parduodamas, tačiau bankai dažnai nenori priimti tokių sandorių. Toks sandoris priverstų banką nurašyti savo turto vertę, o situacija, kurią daugelis laiko nepageidautina. 2008 ir 2009 m. kelios vyriausybės bandė įsigyti ir atskirti šį turtą, kad galėtų susidoroti su savo šlubuojančiomis ekonominėmis sistemomis, tačiau tokiems sandoriams trukdė bankai, kurie nenorėjo susitarti, ir vyriausybės pareigūnai, kurie abejojo, ar išmintinga leisti pinigus tokiam turtui.