Literatūros kūrinio tonas – tai literatūrinė technika, kuria rašytojas perteikia požiūrį į savo skaitytojus. Toks požiūris gali būti susijęs su jo subjektais, skaitytojais arba į abu. Rašytojai gali nustatyti tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros kūrinių tonus, o perteikiamos nuostatos bus reprezentatyvios autoriui, pasakotojui ar veikėjams, atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Rašytojai gali naudoti daugybę elementų, kad sukurtų įvairius tonus, įskaitant formalius ar neformalius, humoristinius ar blaivius, asmeninius ar tolimus. Nors kūrinio tonas gali padėti perteikti nuotaiką, rašytojai ir skaitytojai turi suprasti, kad tonai ir nuotaikos nėra tas pats dalykas.
Dikcija arba žodžių pasirinkimas gali būti lengviausiai atpažįstama priemonė literatūros kūrinio tonui nustatyti, tačiau rašytojas gali naudoti daugybę kitų literatūrinių metodų. Pavyzdžiui, rašytojas gali išdėstyti savo žodžius tam tikru būdu, kad pasiektų tam tikrą poveikį, praktiką ar tyrimą, žinomą kaip sintaksė. Jis taip pat gali naudoti vaizdinius, kurie yra būdas naudoti žodžius, kad patrauktų bet kurį ar visus skaitytojo pojūčius, ir dažnai apima metaforų ir panašumų naudojimą. Rašytojai dažnai manipuliuos detalėmis, įtraukdami jas arba praleisdami, kad pasiektų tam tikrus tonus. Kiekvienas iš šių metodų gali išlaikyti vienodą toną viso darbo metu arba jį pakeisti ar tobulinti, o tai kartais būna.
Toną galima rasti beveik visų rūšių literatūroje. Kai grožinės literatūros kūriniai, tokie kaip romanai, novelės, pjesės ir apsakymai, perteikia tonus, tai dažniausiai yra kūrinių pasakotojų ar veikėjų požiūris. Panašiai, kai negrožinės literatūros kūriniai, pavyzdžiui, žurnalų straipsniai, memuarai ir biografijos bei dokumentiniai filmai, perteikia tonus, paprastai laikomasi autoriaus požiūrio. Tačiau atminkite, kad tai nėra konkrečios taisyklės. Romanų tonai galėjo išreikšti autoriaus požiūrį, kaip dokumentinių filmų tonai – subjektų požiūrį.
Ko gero, literatūrinę tono techniką labiausiai atpažįstantis rašymas yra poezija. Taip gali būti todėl, kad eilėraščiai skirti emocijoms ir jausmams perteikti. Poetai naudoja šią techniką, kad padėtų savo skaitytojams geriau suvokti tas emocijas ir jausmus. Kaip ir kituose grožinės ir negrožinės literatūros kūriniuose, eilėraščių tonai gali būti rašytojų arba pasakotojo ar subjekto nuostatos.
Svarbu suprasti, kad literatūros kūrinio tonas ir nuotaika nėra tas pats. Rašytojai ir skaitytojai neturėtų vartoti šių žodžių pakaitomis. Kai žmogus apibūdina kūrinio nuotaiką, jis dažniausiai apibūdina emocijas ar jausmus, kuriuos kūrinys jam sukėlė perskaičius. Todėl nuotaika yra labiau literatūrinis terminas, o tonas yra tikroji literatūrinė technika. Rašytojai gali naudoti tonų kūrimo techniką, kad padėtų sukurti nuotaikas.