„Tragikomedija“ – tai dramatiškas kūrinys, kuris nebūtinai deramai įtampa nei į tragišką, nei į komediją, arba sujungia kiekvieno iš jų elementus. Pradine reikšme jis paprastai reiškė pjeses ir panašius kūrinius, kuriuose buvo ir dievai, ir karaliai, taip pat vergai ir valstiečiai. Vėliau šis terminas pradėtas vadinti pjesėmis, kuriose nebuvo tiek mirties, kiek reikia tragedijai, bet kurių taip pat nebuvo galima priskirti prie komedijos. Tačiau per XX amžių tragikomedija buvo populiarinama kaip kūrinys, kuriame abu elementai glaustesniu būdu derinami per įvykius, kurie geriausiu atveju yra saldūs.
Ankstyvasis termino „tragikomedija“ vartojimas kilo iš senovės Graikijos dramos. Šiame kontekste šis terminas buvo vartojamas kalbant apie kūrinius, kuriuose yra ir „aukšto“, ir „žemo“ tipo simbolių. Šie vaidmenys paprastai buvo skirti tam tikriems darbams ir dažnai buvo nesuderinami. Vienoje pjesėje, parašytoje kaip tragikomedija, gali būti dievai, kurie dažniausiai pasirodydavo tik vieni su kitais ir valdovais, kartu su vergais ir valstiečiais. Tokio tipo kūriniai dažnai buvo kritikuojami ir vertinami kaip eksperimentiniai arba dramos nesėkmės.
Renesanso epochoje ir vėliau tragikomedijos idėja buvo pakeista, nurodant draminį kūrinį, kuris ne visai tinka nė vienai iš dviejų pagrindinių kategorijų. Tragedija paprastai laikomas rimtų ir dramatiškų elementų turintis kūrinys, kuris galiausiai baigiasi vieno ar kelių veikėjų mirtimi. Priešingai, komedija yra pjesė, kurioje paprastai yra lengvesnių elementų ir, dar svarbiau, baigiasi be mirties, o pabaigoje dažnai būna vestuvės.
Tragikomedija tapo gana rimto atspalvio kūriniais, kartais su juokingais momentais, kurie galėjo atrodyti, kad jie baigsis mirtimi, bet ne. Tai gali būti dėl staigaus likimo posūkio arba istorijos pasikeitimo. Tai gali būti labai rimti kūriniai, tačiau mirties trūkumas galiausiai neleido juos priskirti tragedijų kategorijai. Tokio tipo pjesės galiausiai išsivystė į melodramos kūrinius, kurie tęsiasi ir dabar.
Tačiau XX amžiuje tragikomedijos idėja buvo dar kartą peržiūrėta. Tokie dramaturgai kaip Samuelis Beckettas ir Tomas Stoppardas sukūrė kūrinius, kuriuose buvo ir komedijos, ir tragedijos, dažnai persipynusios. Šiose pjesėse temos buvo gana rimtos, kartais tragiškos, tačiau perteiktos per absurdą ir komiškumą. Šio tipo tragikomedija dažnai skirta iliustruoti dvilypę tikrovės prigimtį, kai abu kraštutinumai egzistuoja kartu, dažnai tą pačią akimirką.