Transcendentalizmas yra literatūrinis, filosofinis ir kultūrinis judėjimas, prasidėjęs Naujojoje Anglijoje XIX amžiaus viduryje. Jos teorijas palaikė ir skatino rašytojai, tokie kaip Ralphas Waldo Emersonas ir Henry David Thoreau. Ministrai Frederickas Henry Hedge’as ir Theodore’as Parkeris buvo svarbūs transcendentalistai, kaip ir Sophia Peabody, Nathaniel Hawthorne žmona.
Ši koncepcija grindžiama prieš ją buvusiomis teorijomis. Didžiausią įtaką padarė XVIII amžiaus filosofo Immanuelio Kanto raštai, kurie teigė, kad vienintelės tikros žinios yra tai, ką galima žinoti instinktyviai, o ne įrodyti empiriškai. Be galo svarbią papildomą įtaką padarė romantikų poetų, ypač Williamo Wordswortho ir Samuelio Tayloro Coleridge’o, kūryba. Kai kurie žmonės transcendentalizmą vadina amerikietišku romantizmu.
Užuot priėmę tradicinę krikščionių teoriją, Wordsworthas ir Coleridge’as tikėjo, kad žmonės turi įgimtą dvasinio pojūtį, dvasinį žinojimą, pranokstantį tai, ką galima pažinti empiriškai arba ką gali sugadinti pojūčiai. Transcendentalistai taip pat reagavo prieš unitų bažnyčios dvasinę tradiciją – netrejybinę krikščionybės formą. Kartais jie taip pat konkrečiai priešinosi Apšvietos ir Proto amžiaus teorijoms.
Tuo metu unitai laikėsi minties, kad protas, mokslas ir filosofija padeda žmonėms atrasti gyvenimo tikslą ir dvasinį pasaulį. Tie, kurie priėmė transcendentalizmą, manė, kad mokslas tiesiogiai trukdo įgimtam pažinimui ir užtemdo jausmus, o ne išvalo juos asmeniniam dieviškumo suvokimui. Dieviškumas turėjo būti jaučiamas, o ne kažkas, kuo reikėjo įsitikinti. Kai kurie šiuo klausimu peržengė tvorą; Emersonas buvo ir natūralistas, ir transcendentalistas. Daugelis unitų tarnų tuo metu tapo transcendentalistais.
Su šiuo judėjimu susiję poetai ir rašytojai ypač išreiškė sąmoningumo jausmą, kurį gali patirti buvimas „gamtoje“. Tai tikrai buvo tiesioginis anglų romantizmo judėjimo poezijoje atspindys. Wordsworthas ir kiti ypač garsino gamtą kaip dieviškumo šaltinį, ne tik lauką ir natūralias žemės apraiškas, bet ir žmogaus esmę ar prigimtį.
Emersono veikale „Nature“ transcendentalizmo sąvokos yra gerai išreikštos:
„Stovint ant plikos žemės, – mano galva maudoma vėsaus oro ir pakylėta į begalinę erdvę, – visas niekšiškas egoizmas dingsta. Aš tampu skaidriu akies obuoliu; Aš esu niekas; Aš matau viską; Visuotinės Būtybės srovės cirkuliuoja per mane; Aš esu Dievo dalis arba dalelė“.
Emersonas ir tokie rašytojai kaip jis supranta, kad gamtos pasaulis leidžia žmonėms atsikratyti racionalios suvokimo dalies, o ne aktyviai dalyvauti dieviškajame gyvenime.
Kitas itin svarbus su šiuo judėjimu susijęs kūrinys – Henry David Thoreau Walden. Walto Whitmano poezija, ypač Leaves of Grass, yra gyvybiškai svarbus judėjimo paaiškinimas. Taip pat svarbūs Williamas Cullenas Bryantas ir jo pagrindinė poema „Thanatopsis“.
Kitas svarbus judėjimo bruožas buvo didėjanti pagarba ir vertė moters padėčiai. Moterys Jungtinėse Valstijose pradėjo agituoti už balsavimą dėl transcendentalizmo. Šis judėjimas taip pat apėmė transcendentinę meilę visoms rasėms ir ėmėsi neteisingo elgesio su vietiniais amerikiečiais ir vergais. Ne kiekvienas transcendentalistas buvo susirūpinęs dėl šių reformų, tačiau daugelis jų naudojo savo instinktus, kad įsiklausytų į esminės lygybės žmogiškąją prigimtį, nes visi žmonės, kaip sakė Emersonas, yra „Dievo dalis arba dalelė“.