Perdavimo mokestis yra mokestis, apskaičiuojamas, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą perduodama iš vienos šalies kitai. Taip pat kartais vadinamas perdavimo mokesčiu, pervežimo mokestis gali būti taikomas tiek asmeniui, tiek subjektui. Mokestis paprastai sumokamas tuo metu, kai turtas perduodamas pirkėjui.
Nors dažnai įprasta, kad turto pardavėjas moka bet kokius perdavimo mokesčius, kai kuriais atvejais pirkėjas gali sutikti apmokėti sąskaitą. Arba per derybas dėl pirkimo sutarties kai kurie pardavėjai ir pirkėjai gali susitarti padalinti bet kokius perdavimo vertinimus. Nors ir rečiau, nekilnojamojo turto agentai taip pat gali pasiūlyti padengti dalį perdavimo mokesčių, kad paskatintų pirkėją įsigyti turtą. Pirkimo sutartyje paprastai nurodoma, kuri šalis yra atsakinga už bet kokių perdavimo įvertinimų apmokėjimą.
Nekilnojamojo turto perleidimui gali būti taikomi įvairių rūšių perdavimo mokesčiai. Paprastai tai skiriasi atsižvelgiant į mokesčių įstatymus šalyje, valstijoje ar mieste, kuriame yra nuosavybė. Kai kurios šalys taiko nacionalinį transportavimo vertinimą. Kitose šalyse gali būti imamas daugiau nei vienos rūšies transporto mokestis.
Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių transporto mokesčiai gali būti taikomi perleidžiant turtą. Šiuos valstybinius ar savivaldybių transporto mokesčius nustato valstybė ar savivaldybė, kurioje yra turtas. Nors nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių transporto mokesčių tarifai skiriasi, dauguma jų atitinka nustatytą pardavimo kainos procentą. Procentas paprastai nustatomas pagal įstatymą ir gali skirtis priklausomai nuo parduodamo turto tipo ir pardavimo kainos.
Kai kurie įstatymai tam tikros rūšies nekilnojamojo turto sandorius atleidžia nuo perdavimo mokesčių. Įprastos transporto mokesčio lengvatos apima turto perleidimą tarp sutuoktinių, turto pardavimą ne pelno organizacijoms arba tam tikrą turto įsigijimą, susijusį su darbuotojų perkėlimo planais. Priklausomai nuo to, kiek laiko buvo nuosavybės teise, perdavimo įvertinimas gali būti iš viso neapmokestinamas. Pavyzdžiui, kai kurie įstatai įpareigoja mokėti pervežimo mokesčius, jei gyvenamojo būsto savininkas valdo turtą šešis mėnesius ar mažiau.
Kai kurioms nekilnojamojo turto rūšims gali būti taikomi didesni perdavimo mokesčio tarifai. Tai gali padidinti pirkėjo ar pardavėjo mokamas uždarymo išlaidas. Pavyzdžiui, kai kurie įstatymai nustato papildomą mokestį, jei pirkėjas perka daugiabutį būstą kaip investicinį turtą, o ne kaip savo pagrindinę gyvenamąją vietą. Prieš uždarydami nekilnojamąjį turtą, pirkėjai ir pardavėjai turėtų dirbti su savo advokatais ir nekilnojamojo turto specialistais, kad įvertintų, ar šie didesni mokesčiai gali būti taikomi jų sandoriams.