Trireaktyvinis lėktuvas – tai reaktyvinis lėktuvas su trimis varikliais, dažniausiai reaktyvinis laineris, naudojamas kroviniams ar keleiviams gabenti. Saugumo sumetimais dauguma didelių orlaivių privalo turėti bent du variklius. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose trijų variklių trijų variklių konstrukcija buvo laikoma saugiausia ilgesniems skrydžiams tarp tolimų komercinių oro uostų. XXI amžiuje dėl technologijų pažangos sumažėjo trijų reaktyvinių lėktuvų konstrukcijų.
Ankstyvieji orlaivių varikliai buvo nepatikimi, todėl gamintojai kiekviename orlaivyje montuodavo bent du variklius, net jei transporto priemonei maitinti pakaktų vieno variklio. Motyvuota buvo tokia, kad jei variklis sugestų skrydžio viduryje, likęs variklis vis tiek galėtų saugiai nusileisti. Dėl panašių priežasčių 1953 m. JAV federalinė aviacijos administracija (FAA) reikalavo, kad dviejų variklių orlaiviai bet kuriuo metu būtų greičiau nei 60 minučių iki oro uosto ar nusileidimo vietos. 1964 m. jie peržiūrėjo šį reglamentą, atleisdami išimtį orlaiviams su trimis ar daugiau variklių.
Dėl to komercinės oro linijos pradėjo tolti nuo dviejų variklių „twinjet“. Aprūpindami savo laivynus trireaktyviais lėktuvais, jie galėtų teikti tolimojo susisiekimo paslaugas virš vandens telkinių ar negyvenamų vietovių, pavyzdžiui, arktinių regionų. Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje trireaktyvinių lėktuvų skaičius viršijo „twinjet“ JAV oro linijų lėktuvuose santykiu 1970:2. XX amžiaus pabaigoje saugesnės technologijos ir didėjantis oro uostų skaičius leido sušvelninti tokius apribojimus, o „Twinjet“ vėl išpopuliarėjo.
Trijetas yra šiek tiek problemiškas, palyginti su lėktuvais su dviem ar keturiais varikliais, dėl trečiojo variklio išdėstymo. Variklis turi būti pastatytas orlaivio centre, nes ne centre esanti vieta sutrikdys trapią lėktuvo pusiausvyrą. Daugelyje trišakių lėktuvų trečiasis variklis yra aukštai ant uodegos, tačiau dėl tokio išdėstymo techninės priežiūros personalui sunku aptarnauti variklį. Triretą dažnai reikia nunešti į angarą, kur orlaivių technikai gali specialia įranga pasiekti trečiąjį variklį; tokios technikos dažniausiai nereikalingos varikliams, montuojamiems ant sparnų.
Kiti trišakiai turi „S-kanalio“ konstrukciją, skirtą ant uodegos pritvirtintam trečiajam varikliui. Šioje konstrukcijoje trečiojo variklio priekis yra virš uodegos, tačiau variklio korpusas yra S formos, todėl jo galas išlenda žemiau uodegos orlaivio gale. Tai leido lengviau pasiekti variklį, bet taip pat sukūrė sudėtingą konstrukciją, kurią buvo brangiau sukurti ir prižiūrėti. Daugelio S formos kanalų variklių dalių negalima naudoti pakaitomis su sparnuose montuojamų variklių dalimis.