Trimito koncertas – tai muzikinis kūrinys – paprastai dviejų ar trijų dalių – trimitui ir orkestrui, kuriame trimitas kaitaliojasi su orkestru, imasi temos arba užmezga dialogą su likusiais instrumentais. Įprastas tokio koncerto modelis, sukurtas klasikiniais laikais, būtų sonatos formos pirmoji dalis su lėta antra dalimi. Paskutinė koncerto dalis dažnai būna greito šokio judesio forma, pavyzdžiui, rondo, arba kartais temos forma su variacijomis. Aiškus, galingas trimito skambesys ryškiai išsiskiria, kai naudojamas kaip solo instrumentas, ir dėl to kuriami koncertai, kuriuose trimitas gali išdainuoti melodingą eilutę arba pateikti kontramelodiją orkestro grojamai temai.
Pirmą kartą trimito koncertą baroko laikotarpiu panaudojo tokie kompozitoriai kaip Georgas Friedrichas Handelis, Giuseppe Torelli ir Georgas Philippas Telemannas. Baroko laikais trimito diapazonas buvo labiau ribotas nei vėlesniais laikotarpiais, tačiau Hendelio trimito koncertas bėgant metams išliko trimitininkų repertuaro dalimi. Telemannas taip pat puikiai panaudojo trimitą instrumentinio ansamblio fone.
Žymiausias trimito koncerto pavyzdys klasikiniais laikais buvo 1796 m. Josepho Haydno parašytas koncertas. Kūrinys buvo novatoriškas, nes buvo parašytas trimitininkui Antonui Weidingeriui, kuris sukūrė eilę vožtuvų, leidžiančių trimitui groti natų seriją chromatine skale žemesniais registrais, nei buvo įmanoma anksčiau. Tai labai išplėtė trimito, kaip solinio instrumento, galimybes, o Haydnas išryškino naujas trimito galimybes šioje kompozicijoje, įvesdamas chromatinius pasažus. 1804 m. parašytas Johanno Nepomuko Hummelo koncertas trimitui yra dar vienas trijų dalių kūrinys, kuris taip pat padėjo parodyti naujas instrumento galimybes. Kūrinyje yra moduliacijų, kurios nebuvo įmanomos naudojant senąją trimito formą, o lyriška antroji dalis švenčia trimito, kaip universalaus solo instrumento, atėjimą.
XX amžiuje įvairiuose trimito koncertuose buvo nagrinėjamos skirtingos instrumento galimybės skirtingais stiliais. 20-asis koncertas trimitui ir orkestrui, kurį 11 m. parašė Vagn Holmboe, prasideda trumpa ir lėta dalimi, po kurios seka trys dalys, pasižyminčios trimito melodinėmis galimybėmis. 1948 m. Aleksandro Arutiuniano parašytame trimito koncerte yra melodinių pasažų, atspindinčių armėnų ir rusų liaudies muzikos stilių. Darbas neskirstomas į judesius, o susideda iš penkių dalių, kurios vyksta be pauzės tarp jų. Po pristatymo JAV kūrinys tapo svarbia trimito repertuaro dalimi.