Tristano styga yra styga, kurią sudaro padidintas ketvirtasis, padidintas šeštasis ir padidintas devintas virš šaknies. Nors kiti kompozitoriai naudojo šį konkretų akordą, kompozitorius Richardas Wagneris garsiausiai jį naudojo su aukštais F, B, D# ir G# savo kompozicijos „Tristanas ir Izolda“ pradžioje. Šis akordas sudaro Tristano temos arba leitmotyvo dalį ir yra laikomas vienu garsiausių akordų visoje muzikoje. Aikštes būtų galima pakeisti, kad susidarytų standartinis pusiau sumažintas septintasis akordas, tačiau santykis tarp akordo ir to, kas jį supa, filme „Tristanas ir Izolda“ yra neįprastas.
Tristano akordas yra vienas karščiausių diskusijų keliančių akordų muzikos teorijoje, nes teoretikai nesutaria, kaip tiksliai jį analizuoti. Jis buvo analizuojamas tiek funkcinės, tiek nefunkcinės teorijos požiūriu. Kiekviename iš šių požiūrių egzistuoja skirtingos akordo interpretacijos, kurių nė vienas negali būti įrodytas būtinai teisingas ar neteisingas.
Raktas suprasti Tristano akordą – ir analizės diskusijų esmė – yra tai, kad kai kurios natos gali būti interpretuojamos kaip apoggiaturos. Apoggiatūra apibrėžiama kaip puošianti nata arba nata, kuri yra prieš melodijai svarbesnį aukštį. Kitaip tariant, kai kurios akordų natos gali būti neįtrauktos į analizę, o tai drastiškai pakeičia akordo veikimą.
Nors yra daug Tristano akordo interpretacijų, pats Wagneris priėmė čekų profesoriaus K. Mayrbergerio interpretaciją, kuri analizavo akordą antruoju (II) laipsniu ir traktavo G# kaip apoggiatūrą. Mayrbergeris matė, kad šis akordas šiek tiek suskilo. Jis manė, kad F yra susijęs su a-moll klavišu, o D# buvo susijęs su e-moll klavišu.
Mayrbergerio pastebėtas Tristano akordo dvilypumas paskatino daugelį teoretikų manyti, kad akordas numato tradicinės harmonijos atsisakymą link tokių požiūrių kaip daugiatoniškumas. Daugiatoniškumas reiškia, kad kompozitorius vienu metu naudoja daugiau nei vieną klavišą. Muzikantai gyrė Tristano akordą kaip šiuolaikinės harmonijos įkūnijimą, tačiau iš tikrųjų šis akordas nėra „naujas“ ir yra daugelyje tonalinės muzikos, įskaitant Ludwigo Von Bethoveno, Johano Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeus Mozarto muziką. Šiuolaikiniai teoretikai dažnai mato akordą kaip Wagnerio šiuolaikinę harmonijos adaptaciją.
Tristano akordas yra toks garsus, kad jį kompozitoriai ne kartą parodijavo arba skolinosi, nors ir pasitaiko keliose rašybose. Kai kurios iš šių parodijų ar skolinimų yra tyčinės Wagnerio pagarbos, bet kitos – ne. Tai svarbi pastaba, nes paprastai pasiskolinama melodija. Tristano akordas – tai specifinis garsas, sukurtas harmoniniais intervalais, kurį kompozitoriai užfiksuoja ir sąmoningai atkartoja įvairiuose žanruose.