Trompe L’oeil prancūzų kalba reiškia „akių apgaulė“ ir reiškia bet kokį medijos stilių (dažniausiai tapybą), skirtą sukurti optinę iliuziją ir apgauti žiūrovą. Ankstyviausias išlikęs trompe l’oeil pavyzdys buvo rastas Pompėjos atkasuose ir yra tūkstančius metų senumo.
Labiausiai paplitusi iliuzija, sukuriama naudojant trompe l’oeil, yra klaidingo gylio iliuzija, paprastai pasiekiama naudojant daugybę paprastų metodų, įskaitant:
Tapyba natiurmorto tema, kad judesio trūkumas neišduotų iliuzijos.
Paveikslą pastatyti į natūralią vietą – langai tinkamame aukštyje ant sienų, durys – protingose vietose, ropojantys augalai akmeninių konstrukcijų išorėje – kad akys prasilenktų pro juos.
Naudojant negilų šešėlių gylį, kad daiktai atrodytų taip, lyg jie iš tikrųjų būtų esant įvairioms apšvietimo sąlygoms.
Užtikrinti, kad paveikslo pabaigoje nebūtų nutrūkę pagrindiniai kūrinio objektai, sumažinant pasąmoningus signalus, kurie verčia smegenis ieškoti paveikslo.
Baroko laikotarpiu gylio iliuzija buvo plačiai naudojama uždaroms katedrų ir bažnyčių erdvėms „atverti“. To meto tapytojai kurdavo masyvias freskas, vaizduojančias atviras arkas (su tapytomis kolonomis), žvelgiančias į saulės apšviestas, kalvotas kalvas ir pievas. Trompe l’oeil stilius leido architektams suprojektuoti uždaras erdves, kurios galėtų būti pagrįstai šildomos ir apsaugotos nuo stichijų, kartu suteikdamos jausmą, kad žmogus tiesiogiai liečiasi su gamtos pasauliu.
Istorijų apie gyvūnus, kurie painioja trompe l’oeil paveikslus su tikrove, yra daug: nuo romėnų rašytojų, pasakojančių apie tikrus arklius, besisveikinančius, iki pieštų žirgų, paukščių, bandančių nusileisti ant vartų freskų ar paukščių maudyklų, kuriems nepavyksta. Šios istorijos neabejotinai yra perdėtos, nes dauguma gyvūnų labai priklauso nuo pojūčių, išskyrus regėjimą, norėdami atpažinti objektus artimiausioje aplinkoje.
Tačiau žmones lengva apgauti, ir yra daug patikimų pasakojimų apie žmones, kurie painioja trompe l’oeil su tikru. Istorikas Vasari pasakoja apie meno konkursą Italijoje, kuriame du menininkai varžėsi dėl didžiausio tapytojo titulo. Vienas atskleidė vaisių paveikslą, kuris buvo toks tikroviškas, kad netoliese esantys paukščiai nuskrido žemyn ir spustelėjo paveikslą, bandydami valgyti maistą. Tada teisėjas atsisuko į antrąjį tapytoją ir nurodė jam atskleisti savo paveikslą atitraukiant jį dengiančias užuolaidas. Antrasis tapytojas triumfuodamas šypsojosi, nes pačios užuolaidos buvo jo paveikslas – tokios tikroviškos, kad apgavo visus susirinkusius.
Nors gylis išlieka populiariausia ir žinomiausia trompe l’oeil forma, yra ir kitų. Da Vinci išrado specialią trompe l’oeil formą, žinomą kaip anamorfozė (graikų kalba „pakeisti formą“), kurioje paveikslas nupieštas naudojant perdėtą perspektyvą, todėl žiūrint iš daugelio taškų jį sunkiai galima atpažinti kaip objektą. Tačiau žiūrint iš teisingos perspektyvos, atrodo, kad jis turi tobulas proporcijas. Žinomiausią šio stiliaus pavyzdį galima rasti ant Gesu bažnyčios lubų Romoje. Didelis X žymi vietą ant grindų, iš kurios reikia žiūrėti į lubas. Šis stilius leidžia tapytojui prisitaikyti prie situacijų, kai dažniausias žiūrėjimo kampas nebus tiesioginis, išlaikant norimas proporcijas, kad ir koks ekstremalus kampas būtų. Kelio ženklinimas (nurodantis tokius dalykus kaip „Stop Ahead“) gali būti vertinamas kaip gana žemiškas anamorfozės pavyzdys.
Praėjusį šimtmetį Trompe l’oeil populiarumas atgijo, kai daugelis architektų naudojo jį, kad padėtų atviroms erdvėms ar tiesiog papuoštų dizainą. Visoje JAV ir tarptautiniu mastu vyksta daugybė konkursų, kuriuose apdovanojamas geriausias meninis trompe l’oeil panaudojimas. Bene plačiausiai naudojami pragmatiškesni trompe l’oeil, pvz., sukurti dirbtinės apdailos, craquelure arba medinės dailylentės iliuziją ant objektų, kurie kitaip nėra puošti.