Turto pasiskirstymas – tai tyrimas, kaip finansinė gerovė pasiskirsto tarp konkrečios šalies gyventojų. Šis skaičiavimas parodo, kuriose bendrosios populiacijos dalyse jis susitelkęs. Turtas paprastai vertinamas pagal antrinę rinką turintį turtą arba finansines dalis. Abu jie paprastai skaičiuojami pagal atskirus namų ūkius ar šeimas.
Rinkodaros turtas – tai visa asmens ar šeimos nuosavybė, kuri gali apimti nekilnojamąjį turtą, finansines investicijas, pinigines santaupas. Tada iš šios sumos atimama esama skola, siekiant sukurti tikrą gerovę. Šį matavimą ekonomistai labiausiai teikia pirmenybę nagrinėdami turto pasiskirstymui.
Pajamos neįtraukiamos į antrinę rinką turinčio turto apskaičiavimą nustatant turto pasiskirstymą. Tai apibrėžiama kaip bet kokie šeimos uždirbti pinigai kaip darbo užmokestis, dividendai už finansines investicijas ir nuoma, gauta iš nuosavybės teise. Šeimos, turinčios daug turto, gali neturėti vienodai didelių pajamų. Asmeninė nuosavybė negarantuoja, kad ji duos likutinių pajamų. Tačiau paprastai didelės pajamos sutelktos tose visuomenės srityse, kurios taip pat turi daug turto.
Finansinis turtas apibrėžiamas kaip šeimos grynoji vertė, atėmus jos namų piniginę vertę. Šis matavimas skaičiuojamas svarstant turto pasiskirstymą remiantis teorija, kad asmeninis nekilnojamasis turtas nėra lengvai paverčiamas likvidumu. Namų pardavimas paprastai užtrunka daug laiko, palyginti su grynųjų pinigų kiekiu. Paprastai šalies gerovės pasiskirstymas apskaičiuojamas abiem terminais, kaip antrinę rinką turintis turtas ir finansinis turtas, kad gautų du skirtingus statistinius duomenis.
Lyginant turto pasiskirstymą iš viso pasaulio šalių, jie dažniausiai parodo vieną nuoseklią tendenciją. Jie iliustruoja, kad, nepaisant vietos, santykinai nedidelei visuomenės daliai paprastai priklauso didžioji dalis tautos turto. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose – kai turtas vertinamas kaip parduodamas turtas – statistika rodo, kad 20 % labiausiai pasiturinčių šeimų taip pat priklauso daugiau nei 80 % viso apskaičiuoto turto. Tai reiškia, kad likusiems 80% gyventojų priklauso mažiau nei 20% šalies turto.
Daugelis šalių siekia užtikrinti lygybę paskirstant turtą, kad būtų mažiau skirtumų tarp turtingos gyventojų dalies ir neturtingųjų. Tai gali būti bandoma įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, vyriausybės reguliavimu ir socialiniais judėjimais. Šalys, kurių ekonomikoje juda daug pinigų, dažnai turi didesnį lygybės pasiskirstymą, nei tose šalyse, kuriose pinigų kiekis yra mažesnis.