Nuosavybės valdymas – tai fizinė materialiojo turto kontrolė arba įstatyminė teisė valdyti turtą, kuris nėra materialus. Pavyzdžiui, asmuo gali fiziškai valdyti žemę, pastatą, meno kūrinius, papuošalus ar galvijus. Jis taip pat gali turėti juridinę teisę valdyti nematerialųjį turtą, pvz., prekės pavadinimą ar prekės ženklą. Be to, yra dalis nuosavybės valdymo apibrėžimo, apimanti turtą valdančio asmens ketinimą. Teigiama, kad asmuo, valdantis turtą turėdamas tikslą jį turėti, valdo turtą, o asmuo, kuris neketina jo turėti, tik saugo turtą.
Turto valdymo apibrėžimai gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai jie susiję su atitinkamo turto valdymu. Sakoma, kad asmuo turi fizinį turtą, jei jį valdo. Pavyzdžiui, asmuo, valdantis automobilį ar pastatą, valdo turtą. Tas pats pasakytina apie tokius dalykus kaip galvijai ar asmeninės vertybės.
Kartais nematerialusis turtas įtraukiamas ir į diskusiją dėl turto valdymo. Tokiu atveju asmuo gali turėti turtą, jeigu turi įstatyminę teisę jį valdyti. Pavyzdžiui, sakoma, kad asmuo turi atsargų, jei turi įstatyminę teisę jas kontroliuoti. Tas pats gali būti taikoma ir tokiems dalykams kaip prekių ženklai ir net kreditas.
Įdomu tai, kad asmuo gali būti laikomas turinčiu turtą, net jei jis šiuo metu jo neturi. Pavyzdžiui, jei asmuo turi pastatą, esantį kitoje šalyje, nei jis gyvena, jis vis tiek turi turtą. Taip pat žmogus neturi fiziškai būti savo automobilyje, kad jį galėtų turėti.
Ketinimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį apibrėžiant nuosavybės valdymą. Pavyzdžiui, šalis valdo turtą, jei jį valdo ketindama jį pasilikti arba turėti. Tačiau jei jis tik ketina juo naudotis arba laikinai jį laikyti, jis tik valdo turtą. Pavyzdžiui, jei darbuotojas yra įpareigotas prižiūrėti įmonės pastatą, kol jo darbdavio nėra, nesakoma, kad jis valdo pastatą. Vietoj to, jis jį saugo, o jo darbdavys išlaiko nuosavybę.